Informacija Parko lankytojams

Lankytinos vietos

Ūlos akis
Šaltinis "Ūlos akis" yra
gamtos paveldo objektas – hidrogeologinis gamtos paminklas, paskelbtas 1980 m.
Vanduo "Ūlos akyje"
veržiasi iš gilių spūdinių požeminių vandenų sluoksnių. Šaltinis yra kylantis. Jis į žemės paviršių iškyla versmėje ovaliame sufoziniame (4,4 x 3,4 m) ir 1,2 m
gylio duburyje.
Aukščio skirtumas tarp šaltinio
ir Ūlos upės - apie 4 m. Iš duburio vanduo išteka mažu šaltinėliu - upokšniu
link Ūlos upės ir padaręs 67 m ilgio įteka į Ūlą. Šaltinio debitas 2 l/s.
Vanduo gėlas, skaidrus,
bespalvis, turi geležies prieskonį, jaučiamas sieros vandenilio kvapas. Vandens
temperatūra siekia 8-9 ⁰C. Šaltinio
vanduo silpnai šarminis (pH =7,72), jame
labai mažai deguonies (O2 =0,32 mg/l), taip pat mažai mineralinių medžiagų (192 mg/l).
Šaltinio vanduo minkštas. Vandenyje padidėjęs geležies kiekis (0,45 mg/l).
Nuo senų laikų lietuviai
ypatingą galią teikė šaltinio vandeniui. Aplinkinių kaimų gyventojai vandenį iš
“Ūlos akies” vartojo gėrimui ir gydymuisi. Senesni gyventojai tikėjo, kad šio
šaltinio vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama
vos tik saulei nusileidus.
Juzė Pigagienė (g. 1912) iš Žiūrų kaimo pasakojo, kad „būgtai akis buvo dzidelė kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė …“ Užrašė O. Drobelienė 1995 m.
Smėlio smiltys iš šaltinio padidintos 40 kartų