2013.10.01
Drevinės bitininkystės diena Dzūkijos nacionalinio parko bityne ir drevinės bitininkystės take

Jau treti metai organizuojamas medkopis Dzūkijoje džiugina saule ir saulėj spindinčiu dreviniu medumi. Nors seniai praeity metai, kai iš vienos stiprios dravės buvo prikopinėjama 16 kg medaus, dravės dar gyvos, dūzgiančios ir kvepiančios. Galim didžiuotis, turim vienintelį kampelį Lietuvoje , kur drevinės bitininkystės tradicija išsaugota nespėjus numirti, perduota ir tebevystoma. Kasmet rudeniop, po visų lauko darbų susitinkame pasidžiaugti ir pagerbti bitės darbą. Kaip mena senieji, kopinėti bites drevininkai eidavo rudenį, po bulviakasio, kai išsirita paskutinės „kirmėlukės“ arba po šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.), pasėjus rugius. Senoliai pasakoja, kad bitės- šventi sutvėrimai, tik bičių vaško žvakė nušviečia kelią gimusiam ir mirusiam, štai ir Marcinkonių bažnyčioj išsaugota tradicija, kad prie altoriaus bent dvi žvakelės degtų vaškinės. Senovės lietuviai pažinę sudėtingą ir paslaptingą bičių gyvenimą- įžvelgė jame šventumą. Ir mes džiaugiamės, nes jau keli metai lietingą rudenį keliaujam medaus kopinėt su saule. Galbūt , kad nesidrovim visi kartu nusilenkti ugniai, paaukoti bičių dievaitei Austėjai ir dievaičiui Bubilui, prašydami saugoti ir globoti bites. Senovės baltų apeigoms jau antri metai vadovavo Baltų tikėjimo Varėnos bendruomenės „Romuva“ vaidila- Marius Galinis, po apeigų kartu su visais toliau keliavęs bičių takais, prie dravių. Šiais metais pasirinkta giliai miške, drevinės bitininkystės take esanti dravė, kad svečiai ne vien išvystų kopinėjimą, bet ir patys pajustų kelionę mišku link dravių ir atgal namo, kur laukia šventinis stalas ir linksmybės. Kelias ilgas, todėl kas su dviračiais, kas su arkliu, kas pagrybaudami, kas palenktyniaudami keliauja Romo išmintu keliu. Pagaliau pasiekta dravė- ant šlaitelio, tai leidžia atsiskleisti Romo geinio įvaldymo gebėjimams, užlipti iš vienos pusės ir perlipti į kitą pusę prie pačios dravės. Viskas pavyksta, nuo pat pradžių nuostabos pilnos stebinčiųjų akys taip ir nenuleidžiamos nuo neįprasto reginio. Didžioji dalis stebėjusių tai matė pirmą kartą, o kitais metais sakėsi atvyksia su draugais, tokio reginio nesitikėję, tesinori tai skleisti kuo plačiau.


Kaip ir seniau, iškopę medų ir dalį jo palikę dravėje bitėms, visi vaišinosi. Senovėj padalydavo po gabalėlį korio su medum vaikams, tikėdami, kad tada pavydas bitėms nekenksiąs. Koks džiaugsmas spindėjo berniuko nešančio rankoj varvantį korį akyse: ir neša, ir laižo, ir džiaugiasi, argi gali tokio medaus kas pavydėti.
Medaus prisiragavo visi, o grįžus į bityną dar laukė rudeninė grybų sriuba ir kelios rūšys darycinio medaus. Seniau medus buvo brangus, todėl šilinių dzūkų krašte šventėse vienas pagrindinių patiekalų- iš deginto cukraus su miltais ar manų kruopomis arba iš moliūgų su cukrumi gamintas darycinis medus. Prisiragavus skanumynų, beliko dainuoti ir šokti kartu su Marcinkonių etnografiniu ansambliu. Ir turbūt kiekvienam dalyvavusiam, dar ilgai po šventės skambėjo Marcinkonių dainininkės Juzės Česnulevičienės daina apie bičių darbą skirta Romui Norkūnui. Dar kartą tariam ačiū žmonėms saugantiems protėvių perduotas žinias, be kurių mūsų buvimo žemėje nelydėtų maži stebuklai, be kurių mūsų akys ir širdys dažnai tų stebuklų tiesiog nepastebėtų.


Atgal

Paieška
Renginiai
<< gruodis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Kokį turizmo būdą renkatės dažniausiai?

Keliauju pėščiomis
Keliauju dviračiu
Plaukiu vandens transporto priemone (valtimi, baidare ir kt.)
Keliauju autobusu (organizuotas pažintinis turizmas)
Keliauju automobiliu
Kita
Daugiau informacijos