Didžiausias Lietuvoje Dzūkijos nacionalinis parkas – upių ir upelių, laukinės gamtos ir gyvų tradicijų parkas. Tik čia galima pamatyti daugybę upių: nuo mažiausio šaltinio, upokšnio iki didžiausios Lietuvos upės Nemuno. Čia didžiausi laukinės gamtos plotai, grybingiausi miškai – bekraščiai pušynai. Tik čia galima prisiliesti prie gyvų tradicijų ir papročių, senųjų amatų, pavaikščioti po unikalius senosios medinės architektūros tradicijas išsaugojusius kaimus.
Kraštovaizdis. Dzūkijos nacionalinis parkas – didžiausia Lietuvos saugoma teritorija. Joje saugoma unikali Pietryčių Lietuvos smėlėtoji lyguma su joje plytinčia didžiule Dainavos giria, gaubiančia daugybę susibėgančių upių. Nemunas, Merkys, Ūla, Skroblus, Grūda ir kt. upės teka raiškiais slėniais. Unikalus čia ir žemyninių kopų (Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio) kraštovaizdis, menantis senosios jūros laikotarpį. Šioje vienoje iš nedaugelio ne tik Lietuvos, bet ir Europos saugomų teritorijų iki šiol išlikęs mažai urbanizuotas miškingas kraštovaizdis.
Negyvoji gamta. Iš viso nacionaliniame parke yra 36 upės ir upeliai, šimtai šaltinių, besiskiriančių savo kilme, charakteriu ir istorijomis. Įspūdingi gamtos kūriniai: žemyninės kopos, unikalios švariausio Lietuvos upelio – Skroblaus ištakos („Bobos daržas), Ūlos akies versmė, Ūlos skardžiai ir Nemuno rėvos.
Gyvoji gamta. Dzūkijos nacionaliniame parke savita biologinė įvairovė, nors vyrauja sausi kerpiniai ir šilsamanių pušynai. Bekraščiai miškų plotai, sausos ir užliejamos pievos, aukštapelkės ir žemapelkės, šaltavandenės upės ir šaltiniai – daugelio augalų, gyvūnų ir grybų rūšių prieglobstis. Čia dar kelia tuoktuves tetervinai ir kurtiniai, naktimis galima išgirsti ūbaujant apuoką, kaukiant vilkus, saulėje šildosi baliniai vėžliai. Parko miškai – vieni grybingiausių Lietuvoje. Nacionalinis parkas kartu su Čepkelių rezervatu priklauso Europoje vertingiausių laukinės gamtos teritorijų tinklui.
Kultūros paveldas. Kraštovaizdžio vertę padidina tarp sausų pušynų pabirę unikalios senosios medinės architektūros tradicijas išsaugoję kaimai. Dzūkijos nacionalinis parkas ypač turtingas etnokultūriniu paveldu, vis dar gyvomis tradicijomis ir papročiais, senaisiais amatais ir dzūkiška daina (Marcinkonys, Žiūrai, Zervynos, Puvočiai, Margionys, Lynežeris, kt.). Garsūs Merkinės ir Liškiavos piliakalniai, nuo kurių atsiveria per šimtmečius gamtos ir žmogaus sukurtas kraštovaizdis, Merkinės bažnyčia ir Liškiavos vienuolyno ansamblis.
Išskirtiniai reiškiniai, gyvosios tradicijos, istoriniai faktai, asmenybės. Po paskutiniojo ledynmečio pirmieji žmonės į dabartinės Lietuvos teritoriją atkeliavo per nesunkai praeinamą Dzūkijos smėlėtąją lygumą, kūrėsi sausuose paupiuose, todėl juose randama net X – IX a. pr. Kr., Paleolito laikų radinių – iečių antgalių, gremžtukų, kt. Nacionaliniame parke unikalus J. Gaidžio įkurtas Margionių klojimo teatras. Jame nuo seno vaidina vietos žmonės. Margionių kaimo žmonių tradicija per Vėlines kapinėse kūrenti laužus ir giedoti senąsias giesmes vienintelė Lietuvoje. Čia dar neužmiršti Advento ir Gavėnios papročiai, verkavimai, raudos, žaidimai ir darželiai (rateliai). Gilias šaknis turi drevinė bitininkystė, medžio meistrų dirbiniai, rastinių namų statybos tradicijos, juodoji keramika, žvakių liejimas, grikių duonos kepimas ir, be abejo, miško gėrybių (grybų, uogų, vaistažolių) rinkimas, originalių patiekalų pagaminimas.

Paieška
Renginiai
<< rugpjūtis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Kokį turizmo būdą renkatės dažniausiai?

Keliauju pėščiomis
Keliauju dviračiu
Plaukiu vandens transporto priemone (valtimi, baidare ir kt.)
Keliauju autobusu (organizuotas pažintinis turizmas)
Keliauju automobiliu
Kita
Daugiau informacijos