Dzukija - Marcinkonys

Marcinkonys

Marcinkonys

Senovėje Marcinkonis supo didžiuliai miškai, kuriuose medžiojo Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas, Jogaila ir kiti. Iki šiol Jogailos kalnas primena tuos laikus.

Marcinkonių apylinkėse žmonių gyventa prieš keletą tūkstančių metų. Tai liudija gausūs archeologiniai radiniai. Akmens amžiaus stovyklaviečių rasta prie Kastinio ežero, Grūdos ir Zackagirio upelių santakoje, prie Versminio upelio. Pradėjus verstis žemdirbyste, smėlėtos apylinkės buvo apleistos ir tik vėliau, XVI a. pab.–XVII a. vėl pamažu apgyventos.

Kaimo pradžia sietina su miško žvalgais, kurie rūpinosi karaliaus giriomis. Istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas nuo 1604 m.

1770 m. pastatyta šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia. 1878 m. bažnyčia sudegė ir buvo atstatyta 1880 m. Šalia jos išsidėsčiusi seniausia kaimo dalis, vietinių vadinama Sodžiumi. XX a. pradžioje šventorius aptvertas akmenine tvora, kurioje įmūryta 14 Kryžiaus kelio stočių. Pačioje bažnyčioje ir jos šventoriuje yra 10 dailės paminklų.

Marcinkonių gyvenvietė išaugo antroje XIX a. pusėje, nutiesus Varšuvos - Sankt Peterburgo geležinkelį. 1862 m. gruodžio 15 d. atidaryta ketvirtos klasės stotis. Rusijos geležinkelių 1862 m. žemėlapyje, nurodyta, kad IV klasės Marcinkonių stotis nuo Sankt- Peterburgo nutolusi 752 varstų atstumu, nuo Varšuvos – 294 varstų atstumu (varstas - senovinis rusų ilgio matas lygus 1,067 km). Autentiškas stoties pastatas išlikęs iki šių dienų ir įtrauktas į Kultūros paveldo vertybių sąrašą. Ilgainiui senasis kaimas susijungė su Stoties gyvenviete. Stoties gyvenvietėje iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai. Jie vertėsi amatais, medienos ir miško gėrybių supirkimu ir perpardavimu, turėjo krautuvėles. Tai pat žydų bendruomenė turėjo savo mokyklą ir sinagogą. 1941 m. pabaigoje netoli geležinkelio stoties buvo įsteigtas getas, apie 1 km nuo miestelio, užėmė apie 1,5 ha plotą. Į getą buvo uždaryti keli šimtai žydų iš Marcinkonių, Rudnios, Kabelių bei dalis Varėnos žydų. Kurį laiką buvo leidžiama laisvai įeiti į getą ir išeiti iš jo. Iš viso čia buvo keli šimtai žydų. 1942 m. rudenį judėjimas buvo uždraustas. Getas buvo likviduotas 1942 m. lapkričio 2 d., vokiečiai kartu su padėjėjais išžudė apie 600 gete gyvenusių žydų.

Marcinkonyse 1914 – 1917 metais nuo plačiojo geležinkelio buvo nutiesta siaurojo geležinkelio 600 mm pločio geležinkelio atšaka link Čepkelių raisto, Katros upės. Geležinkelį tiesė ir 120 prancūzų karo belaisvių, kuriuos prižiūrėjo 10 vokiečių, todėl marcinkoniškiai jį pavadino „Prancūzkeliu“. Pagrindinio kelio ilgis buvo 28,5 km, nuo jo buvo atsišakojimai į Musteikos ir Čepkelių miškus, už Katros upės atšakos tęsėsi į Motili ir Benki kaimus Baltarusijos teritorijoje. Šis geležinkelis buvo naudojamas medienai atvežti iki pagrindinės geležinkelio stoties Marcinkonyse.

Dar XIX a. pab. Marcinkonys garsėjo kaip lietuviškos veiklos centras. Lietuvybės išsaugojimu labiausiai rūpinosi kunigai. Kun. Jonas Šoblickis atgaivino lietuviškus pamokslus, pamaldas, vaikų katechizaciją, steigė slaptas lietuviškas mokyklas. Kun. Alfonsas Petrulis, vasario 16-sios akto signataras, įsteigė slaptą mokyklą špitolėje ir kursus “daraktoriams”. Čia jaunuoliai buvo ruošiami eksternais į aukštesnes mokyklas.

1905 m. metais įsteigtas bažnytinis choras. 1909 m. Marcinkonyse pradėti rengti lietuviški vakarai, veikė klojimo teatras. Aktyvi buvo ir draugijų veikla: kun. J. Šoblinsko įsteigta Blaivybės draugija ir Gyvojo rožančiaus brolija.

1920 m. šis kraštas okupuojamas Lenkijos. Pasipriešinimas prasidėjo iškart po okupacijos. 1922 m. Marcinkonių gyventojai boikotavo rinkimus į vad. ,,Vidurinės Lietuvos” seimą.Prasidėjusi lenkinimo kampanija pirmiausia buvo nukreipta į švietimą ir kultūrą. Nepaisant lenkų persekiojimų, įžeidinėjimų ir įvairiausių priekabių marcinkoniškiai rengė įvairius kultūrinius laisvalaikio praleidimo renginius: lietuviškus vakarus, parodas, minėjimus, paskaitas, statė spektaklius. Buvo užsakoma gana nemažai ir įvairios periodinės spaudos, noriai buvo lankomasi Šv. Kazimiero ir „Ryto“ draugijų veikusiose skaityklose. Veikė ,,Ryto“ draugijos lietuviška mokykla.

Labiausiai Marcinkonis Lenkijos okupacijos laikotarpiu išgarsino 1933 m. įvykiai susiję su šv. Kazimiero draugijos iniciatyva pastatyto dvikryžmio kryžiaus istorija.

Po 1939 m. spalio mėnesio sutarties tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai, Marcinkonys neįėjo į Lietuvos sudėtį. Juos prijungus prie Sovietinės Gudijos, pastaroji „laisvu noru” padovanojo Lietuvai Marcinkonis ir Druskininkus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941 m. vokiečiai vėl buvo atskyrę Marcinkonių sritį nuo Lietuvos ir prijungę prie vadinamosios Naujųjų Rytų Prūsijos teritorijos.

Tarybiniais metais Marcinkonys buvo centrinė miškų ūkio gyvenvietė, veikė vandens malūnas, lentpjūvė, buvo kino teatras, vidurinė mokykla.

Šiandien Marcinkonys - seniūnijos centras. 1991 m. įstegus Dzūkijos nacionalinį parką, čia buvo įsikūrusi jo direkcija. Kaime dabar yra pradinė mokykla, Parko lankytojų centras, Gamtos mokykla, svečių namai, nuo 1971 m. gyvuoja Marcinkonių etnografinis ansamblis, kelios kaimo turizmo sodybos.

Marcinkonys turi herbą. Herbo etaloną sukūrė A. Každailis. Sidabriniame lauke pavaizduotos trys vilkų galvos su raudonais liežuviais. Viršuje – penki auksiniai dvigubi kryžiai. Raudona spalva primena už laisvę pralietą kraują, kryžiai simbolizuoja pasipriešinimą okupacijai.

Lentpjūvės kolektyvas, 1959.10.15

Marcinkonių mokyklos gamtininkų būrelis, 1958 m.

Aprašymas	Atsisiuntė	Dydis	Atsisiųsti
Marcinkonys audio gidas	1018	4.29 MB