tn_IMG_0234_1.JPG Mančiagirė — kaimas kelių sankryžoje. Čia subėga keliai iš Varėnos, Marcinkonių, Zervynų ir Žiūrų. Tai unikalios urbanistinės vertės kupetinis kaimas įsikūręs Ūlos slėnyje abiejuose upės krantuose, išsaugojęs savo tradicinę erdvinę planinę struktūrą. 

Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad čia žmonių buvo gyventa dar akmens amžiuje. Rasta akmens amžiaus stovyklavietė priskiriama mezolito laikotarpiui. Kasinėjimų metu rasta mezolito pradžios svidrinės kultūros titnaginių dirbinių ir naujojo akmens amžiaus akmeninių gludintų kirvukų. Pradėjus verstis žemdirbyste pasikeitė ir žmonių gyvenimo būdas. Ten kur medžiotojas galėjo gyventi, kad ir smėlėtose nederlingose dirvose tai besiverčiantis žemdirbyste ir gyvulininkyste jau negalėjo gyventi. Žmonės buvo priversti ieškoti derlingesnių žemių ir pradėjo keltis į ledynmečio metais suneštas molingas ar juodžemio žemes.

Tikslių žinių apie Mančiagirės kaimo kūrimąsi rašytiniuose šaltiniuose nerasta. Manoma, kad kaimas galėjo būti įkurtas prasidėjus girių kolonizacijai XVII a. antroje pusėje. Detaliau gyvenvietė nebuvo tyrinėta.

Mančiagirė minima 1785 m. Varėnos vaitijos inventoriuje, kuriame minimi aplinkiniai ežerai, nurodant, kad jie nėra žuvingi.

Dirbami laukai ir pievos driekėsi pagal Ūlos upę, dalis laukų nuo kaimo buvo nutolę net keletą kilometrų. Šienauti pievų važiuodavo net „Gudo šalin“, ten prisišienaudavo ir kai užšaldavo raistas, vasarą į kauges sukrautą šieną parsigabendavo namo. 

Spaudos draudimo laikotarpiu kaime daraktoriavo Juozas Tamulevičius (1886 – 1895m.)
1920 - 1939 m. Lenkijos okupacijos laikotarpis.

Lenkų okupacijos metais kaimo žmonės stengėsi išlaikyti lietuvybę. 1926 m. atidaryta „Ryto“ mokykla, kurioje mokytojavo Izabelė Miliauskaitė, bet 1927 m. spalio 5 d. valdžia mokyklą uždarė. Tada gyventojai savo vaikus mokė nelegaliai. Tokia mokykla veikė iki 1933 metų ir ją lankė apie 30 mokinių.

1939 m. rudenį SSRS dalį Vilniaus krašto grąžino Lietuvai, o kita dalis buvo perduota Baltarusijai. Ūlos upe ėjo siena dalijusi kaimą į dvi dalis. Kairiajame krante buvo Baltarusija. Iš paupio vieni buvo iškelti į Marcinkonis, o kiti pabėgo į Lietuvą (dešinysis krantas buvo Lietuva). Netoli nuo kaimo (apie 1,5 km) į Žiūrų pusę ( an Beržlyno) rusai pastatė kareivines. 

1940 m. buvo okupuota visa Lietuvos teritorija. Metų pabaigoje Kaniavos, Marcinkonių ir Ratnyčios apylinkės grąžinamos Lietuvai. Antrojo pasaulinio karo metais kaime buvo vokiečių kareivinės. 

1944 m. prasidėjo antroji sovietų okupacija. Iš kaimo į Sibirą buvo ištremta viena šeima, nes sūnus buvo partizanų ryšininkas. 13 šeimų 1952 m. išvežta į Biržų rajoną. Atgal į kaimą sugrįžo ne visi. 

Pokario metais kaimo apylinkėse laikėsi partizanai, prie kaimo buvo įrengti keli bunkeriai. Didesnių susidūrimų prie kaimo nebuvo. Vietiniai gyventojai rėmė partizanus, buvo išėjusių į mišką. 

Mančiagirėje gimė ir gyveno Tomas Miškinis (1876 – 1962 m.) – dailidė, stalius, kryžių meistras. Čia išlikę jo pastatyti namai, kapinėse šeimyniniai Miškinių kapai ir trys paminkliniai kryžiai. Kaime gyveno ir kita ne mažiau garsi pasakorė, sodų narstytoja – Malvina Česnulienė, pynėjas Vincas Česnulevičius, pynėjas ir bitininkas Jonas Česnulis. 

Prie kaimo, netoli upės auga didelė ąžuolų grupė (13 medžių).

Aprašymas Atsisiuntė Dydis Atsisiųsti
Mančiagirė audio gidas3343.55 MBAtsisiųsti
Paieška
Renginiai
<< gegužė, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"?

Baravyką
Lepšį
Kazlėką
Voveraitę
Ūmėdę
Musmirę
Daugiau informacijos