Sielininkų profesija, turbūt, viena iš romantiškiausių, sunkiausių ir seniausių panemunėje gyvenusių lietuvių profesijų. Abipus Nemuno buvo ištisi sielininkų kaimai. Merkiu ir jo baseino upėmis mediena buvo plukdoma palaida. Sieliai buvo rišami prie Nemuno. Ties Merkine, Dubaklonio, Jonionių ir Netiesų kaimais buvo keturi svarbesni sielių pynimo punktai. XIX a. pabaigoje tašyti rąstai Ūla kartais būdavo plukdomi taip tankiai, kad jais būdavo galima eiti be tilto.
Carizmo metais ir vėliau iki 1928 m. miško kirtimo, sielių rišimo ir plukdymo darbus organizuodavo ir mišku prekiaudavo stambūs pirkliai. Mišką kirsdavo ir veždavo daugiausiai žiemą. Šeporiai apskaičiuodavo darbą ir mokėdavo atlyginimą. Po 1928 m. miško kirtimą ir plukdymą perėmė Miškų departamentas, darbus organizuodavo girininkija.
Sielių plukdytojai ir pynėjai buvo laikomi labiau kvalifikuoti ir geriau apmokami nei ritikai, kurie pririsdavo pynėjams medžius nuo kranto. Po 1928 m. ne kiekvienas galėjo būti sielininku, nes norintys plukdyti mišką, turėdavo sudaryti sutartį ir užstatyti kaip garantiją tam tikrą turtą arba pinigų sumą, ne mažiau nei sielio vertė.
Sieliams rišti ir plukdyti susidarydavo nuo 8 iki 20 žmonių grupė. Medžius nuo kranto risdavo kiti darbininkai. Rišant sielius buvo svarbi tiek techninė, tiek ir estetinė sielio pusė. Senieji sielininkai sakydavo „Sielį pini ir dabini”. Maždaug iki ketvirto dešimtmečio sielius dažniausiai rišdavo susuktais jaunais berželiais arba karklais, vėliau 3-5 mm storio viela. Surištų sielių plotis, kol nebuvo tiltų Nemune siekdavo iki 10 m., vėliau, pastačius tiltus ties Merkine ir Alytumi, plotis sumažėjo iki 8-9 m. Sielio ilgis būdavo apie 110-120 m. Sielis vidutiniškai būdavo apie 150 m3, o didelis arba storų medžių ir iki 250 m3. Mažesnėse upėse – Merkyje, Ūloje – sielio plotis būdavo 2-3 m., pabėgius ir nedidelius medžius kartais plukdydavo nerištus ir tik upės žiotyse gaudydavo ir rišdavo.
Ant sielių paprastai dar kraudavo nesurištų rastų, medžio pusfabrikačių.
Plukdomos buvo ir krobkos (karobkos) – daugiasluoksniai sauso medžio sieliai ant kurių sukrautos lentos, linų stirtos ir viskas apdengta stogu. Tokios namų dydžio krobkos sverdavo arti 100 tonų. Plaukdavo sukabintos tartum kaimeliai.
Vienas sielininkas per sezoną nuo Merkinės į Kauną nuplukdydavo 8-10 sielių, o esant daug medžių ir palankiam orui – 10-12 ir net 15. Plukdymo sezonas prasidėdavo vos atšilus, dažniausiai gegužės mėnesį, o baigdavosi spalio – lapkričio mėnesį, kartais tik upei užšalus.
Sudėtinga buvo sielius plukdyti Merkiu, kuriuo ėjo demarkacinė linija. Galima buvo plaukti tik savąja puse, tačiau nepažeidžiant sienos praplaukti buvo beveik neįmanoma, nes Merkys siauras, vingiuotas, sraunus. Dažnai dėl sienos pažeidimo įvykdavo konfliktų, ties Puvočių kaimu buvo nušauti sielininkai. Būdavo, kad sielius reikdavo išsipirkti, sielininkus įkalindavo.
Nuplukdę sielius, sielininkai į namus grįždavo pėsti. Vėliau, pradėjo važinėti automobiliai, tačiau tai buvo brangu, kartais į namus grįždavo sunkvežimiais, vežančiais prekes.
Po Antrojo pasaulinio karo miško kirtimas ir plukdymas pasikeitė, didesnę medienos dalį veždavo sunkvežimiais, tačiau dar neatsisakyta ir sielių plukdymo.

Paieška
Renginiai
<< gegužė, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"?

Baravyką
Lepšį
Kazlėką
Voveraitę
Ūmėdę
Musmirę
Daugiau informacijos