Vienas iš seniausių ir ilgiausiai išsilaikiusių didžiosios girios verslų – drevinė bitininkystė. XIII a. žmonės patys ėmė rengti medžiuose dreves ir dengti jų viršūnes stogeliais, iki tol, vyravo miškinė bitininkystė – radę drevę su bitėmis, medį nupjaudavo ir medų iškopinėdavo Geri drevininkai ir geri bitininkai priklausė pasiturinčių žmonių kategorijai. Drevininkai turėjo savo papročius, savą teisę. Medų gyrė užsienio keliautojai. Drevinės bitininkystės klestėjimo laikai buvo XIV-XVII a. Ypač dideles privilegijas 1630 m. suteikė Zigmantas Vaza. Tačiau drevinė bitininkystė jau XVII-XVIII a. ėmė užleisti savo pozicijas naminei bitininkystei.
Drevinės bitininkystės papročiai buvo surašyti Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1566 m.) bei Trečiajame (1588 m.) Lietuvos Statutuose. Kol girios prikausė bendruomenei, bitininkavo visi, kas norėjo ir sugebėjo. Kas pirmasis įkirsdavo medyje savo ženklą, tam priklausydavo ir jo uokse ar iškaltoje ertmėje susimetusios bitės. Kai girios tapo didžiojo kunigaikščio ir feodalų nuosavybe, jie įgijo teisę ir į medžius su drevėmis. Valstiečiams buvo palikta teisė eksploatuoti kunigaikščio, ponų ar bajorų miškuose gyvenančias bites, už medį su dreve buvo imamas mokestis. 1697 m. Merkinės dvaras reikalavo pusinio medaus nuo sodybų avilių ir ežių drevių. XV a. pabaigoje – XVI a. Lietuvoje įsigalėjus prekiniam piniginams ūkiui, vieną po kitos duokles keitė pinigai, tačiau medaus duoklė dažniau buvo renkama natūra.
XIX. a. antrojoje pusėje drevine bitininkyste kaip verslu buvo užsiiminėjama tiktai miškingame Pietryčių Lietuvos regione. Iš senos stiprios drevės buvo gaunama iki 7 gorčių (=1 pūdas = 16,3805 kg) medaus ir iki 2 svarų (1 svaras = 365,47 g) vaško. Kitoje Lietuvos teritorijoje drevinė bitininkystė buvo sunykusi, kadangi miškai buvo masiškai kertami. XIX a. už naudojimąsi dreviniais medžiais dvarai reikalaudavo duoklių medumi ir vašku. Caro laikais valstybinės urėdijos imdavo pusrublį už vieną bičių drevę. Lietuvoje nebuvo įstatymo, draudžiančio laukines bites miškuose savintis. Kai kurie miškų sargai savavališkai patys parsiveždavo ir kitiems už dovanas leisdavo niekieno dreves su bitėmis persivežti į savas sodybas.
Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, dzūkai už dreves valdiškuose miškuose mokesčių nemokėjo. Vokiečių laikais reikėjo duoti medaus prievolę po 3-5 kg nuo nuo bičių šeimos, dėl to avilius slėpė. Kas prievolę atiduodavo, galėdavo nusipirkti denatūruoto cukraus.
Medus buvo svarbus maisto produktas ir midaus gamybos žaliava, taip pat medus ir vaškas buvo vieni iš svarbiausių eksportinių prekių. Medų ir vašką XIX a. supirkdavo pirkliai ir gabendavo į Vilnių.
XIX a. dar sumažėjo pomėgis verstis drevine bitininkyste, nes valstybiniuose miškuose buvo įvestas mokestis už drevinį medų, neleista įrengti naujų drevių.
XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje intensyviau ir kūrybiškiau bitininkai dirbo jau tik sodybų bitynuose.
Avilius dažniausiai per 3-4 dienas pasidirbdavo patys bitininkai, kartais juos išskaptuodavo klumpiai. Iš meistro pirktas avilys XX a. 3-4 dešimtmetyje kainavo 20-30 litų, centnerį rugių arba kelias dienas atodirbio per rudens talkas. Meistrui, padariusiam avilį iš užsakovo medžiagos, už darbą buvo mokami penki litai, o nederliaus metais atsilyginama maisto produktais. Drevininkai inventorių dažniausiai paveldėdavo.
XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje dažnai bitininkauti būdavo pradedama gavus dovanų spiečių. Bitininkai įvairiomis progomis dovanodavo spiečius „turintiems pašaukimą” giminėms ar kaimynams, jų vaikams, krikštavaikiams, šeimininkai bitininkai – gabiems samdiniams. Ne tik dovanodavo, bet ir išmokydavo bitininkauti. Nykstant šiam papročiui, pradedantiesiems tekdavo samdytis prityrusius bitininkusir mokytis iš jų prižiūrėti bites. Dėl prietarų bitės Lietuvoje prekybos objektu tapo tik XX a. pirmojoje pusėje. Tačiau dauguma, ypač vyresnieji bitininkai, parduoti bites vengė, bijodami kartu su spiečiumi parduoti savo sėkmę.
XX a. pirmojoje pusėje, ėmus prekiauti spiečiais, baimė prarasti savas bites dar nebuvo išnykusi, dar tikėta, kad bitės, kurių pavydima, nesiseka, kad tam, kuris pardavinės bites, – nesiseks bitininkauti.
Per Pirmąjį pasaulinį karą bitininkystė patyrė daug nuostolių, pradėjo nykti tradicinis inventorius. Nepriklausomoje Lietuvoje sparčiai plito bitininkystės mokslo naujienos, naujas inventorius, kito papročiai.
Drevininkystė visuomet, o ilgą laiką ir sodybinė bitininkystė buvo išimtinai vyrų užsiėmimas. Senųjų bitininkų įsitikinimu, bitininkauti galėjo tik suaugę žmonės ir tik vyrai.
Seniau bitininkas, sezono metu surinkęs 15-20 kg medaus apie trečdalį išdalydavo bičių neturintiems kaimynams bei artimiesiems. Bičių produktai turėjo paklausą užsienio ir vidaus rinkose.

Paieška
Renginiai
<< lapkritis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30

Kokį turizmo būdą renkatės dažniausiai?

Keliauju pėščiomis
Keliauju dviračiu
Plaukiu vandens transporto priemone (valtimi, baidare ir kt.)
Keliauju autobusu (organizuotas pažintinis turizmas)
Keliauju automobiliu
Kita
Daugiau informacijos