Žvakės dar liejamos senuoju būdu ,,su lanku”. Tai senas būdas, (manoma, kad nuo XIV a) išlikęs šilinių dzūkų kaimuose. Ištirpintas vaškas statomas su dubeniu ant karštų bulvių ar burokų katilo (,,kad neužstengtų”). Ant kiekvieno ,,kriukelio kariamas siūlalis ir vaškas pilamas ant siūlo”. Apsukus ratą, procedūra kartojama.
Iki XX a. vidurio bitininkystės verslas Dzūkijoje gan primityvus, o apžiūrinėjant išlikusius žvakių liejimo darbo įrankius ir stebint darbo procesą, galima galvoti, kad ir procesas, ir įrankiai labai mažai kito.
Dabartinių žvakių liejikų, gyvenančių Dzūkijos nacionaliniame parke, pagrindinė žaliava vaškui gauti yra seni koriai, sudegusios žvakės arba parafinas. Meistrai šio darbo paslapčių išmokę ir įrankius paveldėję iš savo tėvų, artimųjų, giminaičių, kurie praeityje yra laikę bites. Žvakių liejikų, kaip ir dievdirbių, buvę mažai. Tai greičiau pomėgis, o ne verslas. Nors žvakės visada turėjusios paklausą ir savo vertę.
Prisimenančių ir pasakojančių, kaip žvakes lieja, yra daugiau, bet turinčių darbo įrankius ir tebeliejančių mums žinomi vos penki. Visų meistrų darbo principas tas pats.

Paieška
Renginiai
<< liepa, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"?

Baravyką
Lepšį
Kazlėką
Voveraitę
Ūmėdę
Musmirę
Daugiau informacijos