Miško kirtimas – seniausias, išlikęs iki šių dienų dzūkų verslas.
Medienos produktai ir perdirbta miško medžiaga iš Lietuvos pradėta eksportuoti jau XIII-XV a., o ypač XVI a. Vakarų Europoje didėjant ne tik pelenų ir dervos, bet ir pušinių rastų paklausai, iš didžiagirės buvo išvežama daug medienos. Pirmiausiai buvo kertami miškai, esantys prie plukdomų upių. Medžius iki 1955 m. pjaudavo tik skersiniais pjūklais, medieną iki 1950 m. traukdavo tik rogėmis ar ratais įsirėžę arkliai.
Potašo, gaminamo iš medžio pelenų, reikėjo stiklo, dažų, audinių, chemijos, muilo, pramonei. Atamano prižiūrimi, amatininkai, vadinami būdininkais, miškus paversdavo pelenais, už tai gaudami atlyginimą, maistą ir rūbus.
Daug kur naudota ir derva. Ja tepdavo prieplaukas, laivus, trobesių dalis, o degutu – medines vežimo ašis, malūnų dantračius, gydydavo vaikus, girdydavo karves ir t. t. XVIII a. dervininkų atlyginimas buvo dvigubai aukštesnis, negu medkirčių.
Lietuvoje miškus sakinti pradėta tik 1915-1917 m. Sakai naudojami avalynės tepalui, grindų vaškui ir kitiems gaminiams.
Kiekviename kaime būdavo keletas nagingų statybos meistrų ar puikių amatininkų, tačiau beveik visų sodybų žmonės eidavo dirbti į mišką.
1864 m. nutiesus Peterburgo – Varšuvos geležinkelį, pastačius Marcinkonių geležinkelio stotį, prasidėjo intensyvi valstybinių miškų eksploatacija.

Paieška
Renginiai
<< rugpjūtis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Kokį turizmo būdą renkatės dažniausiai?

Keliauju pėščiomis
Keliauju dviračiu
Plaukiu vandens transporto priemone (valtimi, baidare ir kt.)
Keliauju autobusu (organizuotas pažintinis turizmas)
Keliauju automobiliu
Kita
Daugiau informacijos