Dzūkijos nacionaliniame parke pelkių nėra daug, jos užima per 2 000 ha. Pelkės sausuose šiluose, lygiai kaip ir upių slėniai ar ežerų pakrantės, yra tarsi biologinės įvairovės oazės, jose tinkamas buveines susirado daugiau kaip 20 % Nacionaliniame parke sutinkamų saugomų rūšių. Nedidelės pelkės yra išsimėčiusios visoje Parko teritorijoje, tačiau jų koncentracija ir užimamas plotas yra didesnis Dainavos smėlėtoje lygumoje.

Dzūkų aukštumoje į šiaurvakarius nuo Merkinės pelkinės buveinės dažniau sutinkamos tarpukalvių daubose, bet didesnių plotų jos neužima. Be to, pelkinės buveinės sutinkamos daugelio termokarstinės kilmės ežerų pakrantėse, šaltiniuotuose upių slėniuose, šaltinių cirkuose. 


Didžiausi pelkių plotai yra apie Musteikos kaimą – tai Imškų raistas, Didziabalė, Musteikos upelio slėnis. Kitos didesnės pelkės – Dėlinio pelkė netoli Žiūrų, Glyno aukštapelkė prie Mardasavo, labai įdomi savo augalija Bakanauskų pelkė į šiaurę nuo Margionių.

Pelkių augalija paplitusi ir Versminio, Ežerėlio, Trikampio ežerų pakrantėse, dubaklonyje prie Lynežerio kaimo, kur telkšo Lynežeris ir Aklalis, Ežeryno ir Krakinio pakrantėse prie Lizdų. Labai savitos tarpinio tipo pelkių augalijos bendrijos Kempės upelio slėnyje ir pelkėtame Skroblaus slėnyje Kapiniškėse.

Didesnėse pelkėse galima surasti įvairių pelkių tipų augaliją – aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių, jose nemažus plotus sudaro pelkiniai pušynai ir pelkėti lapuočių miškai, daugiausiai juodalksnynai. Mažesnėse pelkutėse bendrijų įvairovė nedidelė, dažniausiai vyrauja žemapelkiniai viksvynai.

Paieška
Renginiai
<< liepa, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"?

Baravyką
Lepšį
Kazlėką
Voveraitę
Ūmėdę
Musmirę
Daugiau informacijos