Pirmieji gyventojai dabartinėje Parko teritorijoje įsikūrė pačioje paleolito pabaigoje (X – IX tūkstantmetis pr. m. e.). Jų stovyklų pėdsakų rasta prie Nemuno ir Merkio upių. Randama įvairių titnago dirbinių: madleninių ir svidrinių strėlių antgalių, įvairių rėžtukų ir gramdukų, ir kt. Tokių dirbinių aptikta ant Maksimonių kalno, Mardasave, prie Merkio, Glyno ežero ir kitose Parko teritorijoje esančiose akmens amžiaus stovyklavietėse ir gyvenvietėse. Prie Ūlos upės rasta nemažai akmens amžiaus stovyklaviečių ir radimviečių: Zervynose, Mančiagirėje, Žiūruose ir kt. Didesnė dalis šiose apylinkėse rastų stovyklaviečių priskiriama mezolitui t.y. viduriniajam akmens amžiui. To meto žmonių pagrindiniai verslai buvo medžioklė, žvejyba ir gamtos gėrybių rinkimas. 

Neolito pabaigoje, gyventojai, ėmę verstis žemdirbyste, išsikėlė į derlingesnes vietoves. Todėl žalvario ir geležies amžiaus gyvenviečių randama prie Nemuno ir Merkio upių.

Akmens amžiaus stovyklaviečių tyrinėjimai rodo, kad Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, gyventojų sudėtis per visą akmens ir žalvario amžių mažai kito. Atklydę nauji gyventojai asimiliuodavosi su vietiniais.
Etniniu požiūriu IX – XII a. Parko teritorijoje ir jo apylinkėse gyveno lietuvių gentys, o pietvakarinėje pusėje - jotvingiai. Jotvingių gentys kovų su kryžiuočiais metu buvo iš dalies sunaikintos, dalis pasitraukė į pietus ir rytus. Visoje užnemunėje bei dešinėje Nemuno pakrantėje susiformavo labai retai apgyvendinta dykra. Ši teritorija nuo akmens amžiaus buvo apaugusi neįžengiamomis giriomis. Tuo metu žmonių gyventa retai. Tankiau ši teritorija buvo apgyvendinta gerokai vėliau. 

Parko teritorijoje įsikūrusių kaimų gyventojų neaplenkė daugelis tragiškų įvykių ištikusių Lietuvą. Tai 1708 – 1711 m. siautęs maras ir badas, nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. pradžios vykę karai. XVIII a. viduryje kraštas pamažu pradeda atsigauti. Nuo 1795 m. jis atitenka carinei Rusijai. Po 1864 m. išgyvena lietuvių kalbos draudimo laikus. XX a. kraštas patiria I ir II pasaulinių karų, lenkų, vokiečių ir sovietų okupacijų sunkumus. Vietiniai gyventojai aktyviai dalyvauja pasipriešinimo visoms okupacijoms kovose. Nežiūrint visko, žmonės išsaugojo savo kalbą, papročius, tradicijas. O margaspalvė istorija ir išsiskirianti gamtinė aplinka suformavo čia amžius praleidusių žmonių būdą, kurį šiandien apipasakojame išskirdami tris dzūkų pogrupius: šiliniai, grumsciniai ir panemunių dzūkai. Šilai prie Zervynų ir Marcinkonių garsūs didžiausiais baravykynais, bičių drevėmis, smėlio kopomis ir grikių laukeliais. Panemunės ties Liškiava ir Merkine pasižymi senąja akmenine statyba, sielininkų ir žvejų kaimais, o apylinkės apie Subartonis – priemolio kalvomis, ežerų virtinėmis, skalsesniais javais ir turtingesnėmis sodybomis.

Šilų dzūkai

Šilinių dzūkų gyvenimas siejosi su mišku. Pirmiausia atokiam miško skynime įsikurdavo kaimas, kuris ir pragyvendavo iš miško - užsidirbdavo kirsdami, parduodami mišką, gabendami medieną į geležinkelio stotį, medžiodavo, bitininkavo, vasaromis uogaudavo, grybaudavo ir parduodavo miško gėrybes, pragyveno „iš kašelių“. Dar XX a. grybavimas ir uogavimas, bitininkystė vaidino tokį patį ar net didesnį vaidmenį žmonių gyvenime, kaip bulvių sodinimas ar rugių sėjimas. Pasitaikydavo ir taip, kad grybingais metais šiliniai dzūkai palikdavo nedirbtus laukus, o visą laiką skirdavo grybavimui. Dėl menko derliaus šiluose ilgiau išliko senieji įrankiai, taip pat ilgiausiai gyvavo ir įvairūs burtai derliui padidinti. Dar šiandien galima išgirsti pasakojant apie „šokimą lenton“, kad linai geriau derėtų, dar gyvi senoliai kadais arę Skroblų, Grūdą ar Ūlą, lietui prišaukti. 

Per amžius išsivystė ir lig šiol gyvuoja su medžio apdirbimu susiję amatai: skobiami ar drožiami indai, pinami krepšiai, vejamos virvės, meistraujami mediniai kryžiai, transporto priemonės, gajos tradicinės architektūros tradicijos. Daugelis naujovių šilinių dzūkų krašte prigijo lėtai arba neįsigalėjo. Pavyzdžiui rugiai čia daug ilgiau buvo pjaunami pjautuvais, tikint, kad šienaujant dalgiu išbarstomi grūdai arba bulvės ilgai buvo kasamos be išarimo. Taip pasakoja panemunių dzūkai apie šilinius: „Nu jau tį gudai. Zervynai, Mančiagirė, Žiūrai, Milioniškės, jau tį gudai. Nu žmonės kap žmonės, bet pas juos kitap: jiej būlbų plūgais nesodzino, jiej būlbų nearė va kap mes, išarėm ir kasam, jiej cielas kasdavo visas. Tai kap nuvejo mano sesuo tenais, tai tadu pradėjo būlbas išarc. Ką tu, čia ne gaspadoriai, taigi būlbas supjausto, vat jau tį neūkiška buvo, jau tį reikėjo cielos kad būt. Nu bet tį pas juos [Mančiagirės k.] visur tarpas (durpė), tai iš tarpo dar gerai, užkabinai kapliu ir išverci visų krūmų iš karto, bet pas mus tai molienon.“ (Dubaklonio k.)

Didelė dalis miškuose įsikūrusių kaimų gyventojų buvo pavaldūs valstybiniams (karališkiems) dvarams, atsiskaitydavo su jais viena ar kita natūrine forma (medum, kailiais ir kt.) arba eidami su miško ir žvėrių priežiūra susijusias tarnybas. Anot V. Vaitkevičiaus, tai sudarė puikias sąlygas egzistuoti ir tam tikra dalimi net iki šiol išlikti tokiom bendruomeninio gyvenimo formom, kaip kaimo sueigos (kuopos), bendras vagių ieškojimas ir jiems paskirtų bausmių vykdymas, bendras ganymas su samdytu skerdžiumi ir kt. Net kolūkinė santvarka, visoje Lietuvos teritorijoje ilgainiui suardžiusi tradicinius bendruomenių santykius, smėlingoje Dzūkijoje buvo bejėgė ką nors pakeisti ir valdžios buvo atmesta kaip nepateisinusi lūkesčių. Tik iš Dzūkijos XX a. 6 deš. trūkstant pigios darbo jėgos ir norint sunaikint partizanų atramą- ryšininkus, buvo keliami žmonės į kitas derlingesnes Lietuvos vietas, ištremta daugiau nei 4000 gyventojų iš kurių apie 90 % sugrįžo, nors ten ir buvo derlingesnės žemės. 

Šilinių dzūkų dirva – lengvas smėlis ar priesmėlis (apie Merkį ir į pietus nuo jo vyrauja velėniniai jauriniai iš įvairiagrūdžių smėlių dirvožemiai), o miškas – skurdokas pušynas. Bet lengvą dirvą nesunku suarti, o retame pušyne gerai matyti dygstantys baravykai. Nelabai Dievas ir tenuskriaudė dzūkus, užtai jie ir dainuoja: „Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos, jei ne pupos, jei ne lyšiai, gruntų bernai būt nuplyšį...“ arba „Kad ne grybai ir ne uogos dzūkų mergos būtų nuogos, kad ne brokai, ne svogūnai škliūmpių [klumpių] (arba grumtų) mergos kap bizūnai“ (Marcinkonių km.) Trūkstant pievų ganymui ir šienavimui buvo išnaudojami visi ne miško lopinėliai, taip susiklostė šienavimo tradicija Gudo šaly (Čepkelių raiste). Būtent į Gudo šalį einant labiausiai praversdavo vyžos, nes su kitokiu apavu eiti per pelkę tiek vasarą, tiek žiemą būtų sudėtinga. Prie raisto yra ir Vyžų kalnas, kur mesdavo nusidėvėjusias vyžas. Nenuostabu, kad susitikę Merkinės turguje šiliniai dzūkai buvo vadinami vyžiniais, o geresnių žemių gyventojai - klūmpiniais, „škliūmpiniais“. Derlingesnės, šlapesnės ir sunkesnės žemės - čia klumpės buvo patogesnis apavas. 

Šiliniai dzūkai išsiskiria ir savo būdu, ne veltui dar „meiliažodzais“ pavadinami. Vaizdus kalbėjimas, mažybiniai, maloniniai kreipiniai „slūgela“, „turtelia“, „aukselia“, nuoširdumas, dainingumas – visa tai apie „šilinykus“. „Šilinykės labai verkc [raudoti] mokėj ir dainuoc, iš šilų gražiausių dainų atnešdzinėj.“

Gruntiniai dzūkai

Šiaurės vakarinis Dzūkijos nacionalinio parko kyšulys apgyvendintas gruntinių (arba grumscinių) dzūkų. Gruntų (grumtų) dzūkai pragyveno iš dirbamos žemės, tam palankias sąlygas sukuria dirvožemio tipas – priemoliai į šiaurę nuo Merkio. Arčiau Merkinės buvusiuose kaimuose buvo stambesnių ūkių, jų šeimininkai samdydavosi pjovėjų ir iš šilų kaimų. Gudakiemiškius šilų gyventojai net geragrumsčiais vadindavo, o šilų merginos mielai tekėdavusios už grumscinių. Pragyvenimo būdas įtakojo ir grumscinių dzūkų būdą: taupesni, sėslesni ir uždaresni.

Tarp šilų ir grumtų dzūkų būta net kalbinių skirtumų. „Klegi kaip Marcinkonių rairokas“. Taip tarp Marcinkonių ir Druskininkų gyvenančiuosius vadino kaimynai, įdomu, kad rairokas išskiriamas ir dėl kietojo ‘r‘ tarimo ir dėl kalbėjimo būdo, rairokas,- tai plepys, čiauškalius ir pan.

Nuolatinis darbas ūkyje vertė tobulint darbo techniką, įrankius, todėl grumciniai dažnai juokdavosi iš šilinių dzūkų, kad jie „po lanku“ arklį kinko, kad kasa bulves neatarę, kad pjautuvu rugius pjauna, tuo tarpu, kai pirmieji anksčiau naudojo modernesnes technologijas. Į paprastus šilinių dzūkų darbo įrankius, tokius kaip grėblys, spragilas arba paprasta vėtyklė grumciniai jau žiūri su pašaipa. Ir bepigu jiems, tvartuose gerai prižiūrėti galvijai, pora ar daugiau stiprių arklių, ne vienas, o du arkliai čia traukia ne tik vežimą, bet ir arklinę grėbiamąją ar kuliamąją. Nenuostabu, kad į grybautojus jie taip pat žiūrėjo su įtarumu ir nevertino tokio pragyvenimo šaltinio, grumtuose grybaujama daugiau „iš vargo“. Vienas vargingesnių laikmečių grumtuose- kolūkių metai, kuomet sunkiai dirbdami ir tegaudami menką atlygį žmonės buvo priversti atsigręžti ir į miškus. 

Skirtumai tarp šilinių ir gruntinių dzūkų atsispindi ir partizanų atsiminimuose, štai A. Ramanausko-Vanago atsiminimuose pasakojama: „Petraičio partizanų, kaip ir visų Šilinių, maitinimas buvo prastas. Prašmatnybe buvo laikomi kopūstai, kuriuose plūkiodavo pripjaustytos avienos smulkių gabalėlių. Atskiros porcijos nebuvo duodama. Gi šilų avys tai ne "Ukrainos" — "grumstų".“

Molingi dirvožemiai sudarė palankias sąlygas plėtotis ir tokiems amatams kaip puodininkystė, būtent šiame krašte išsivystė ir iki šiol gyvuoja puodžių tradicija. Merkinėje, Samūniškių kaime, Pelekiškėje buvo ir plytinių aprūpindavusių apylinkes plytomis krosnių ir didesnėms statyboms.


Panemunių sielininkai ir žvejai

Išsiskiria ir Nemuno pakrančių kaimų gyventojai- panemunių dzūkai. Čia didžiausią vietą gyvenime ir pragyvenime užėmė Nemunas. Pagrindinis panemunių dzūkų pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba ir miško plukdymas. Česukų, Jonionių, Maksimonių, Žiogelių ir kitų panemunės kaimų vyrai šimtus metų vertėsi žvejyba, plukdė sielius į Kauną ir dar toliau. Visas jų gyvenimas buvo prie upės ir susijęs su ja. Gal todėl ir sodybos kaimuose rikiuojasi išilgai Nemuno krantų, o trobų langai dažnai žvelgia į upę. Panemunėje gausu akmenų, taigi čia ir namai ant akmeninių pamatų pastatyti ir net bulvių rūsiai akmeniniai, kas rečiau pasitaiko šiluose. 

Po paskutiniojo dviejų tautų respublikos padalinimo (1795 m.) Nemunas tapo riba tarp Rusijos imperijos ir Prūsijos, tai lėmė nemažų socialinių, ekonominių ir kultūrinių skirtumų tarp skirtinguose Nemuno krantuose gyvenančių žmonių. Siekdami išvengti rekrūtų kariuomenės, daug vyrų iš dešiniojo Nemuno kranto XIX a. buvo priversti bėgti į kairįjį. O kairiosios Nemuno pusės gyventojai dar šiandien vadinami zanemunščikais, zanemunčikais. Dešinio kranto panemuniečius vadino gudais. Jaunimas prasivardžiuodavo, buvo sugalvoję įvairių pašiepiančių dainelių („Gude, rude te tabokos <...>“, „Gude rude, tavo šuva rudas“), o kartais ir akmenimis apsimėtydavo per Nemuną (mėtyklėm- raikščiais). Tai atsispindi ir kaimų pavadinimuose. Apie Gudelių kaimo kilmę pasakojama taip: „Buvo seni laikai, caro laikais gaudzydavo ir imdavo kareivius, jaunus vyrus, skaitės zakrūtai, tai an dzvidešimt penkių metų, tai tas dzvidešimt penki metai kap paėmė, vienas vyraicis iš anos pusės Nemuno, nuo Viackos gubernijos ir perbėgo per Nemunų. Per Nemunų perbėga ir viskas, nuo jo atpuola karuomenė. Kadu jis perbėgo per Nemunų, čianais, pasvadzino, kap jis nuo Viackos gubernijos, pasvadzino Večkiu, o kadu jis ty jau skaitos nuo Gudijos, tai buvo gudas, paėmė apsivedė jis čianais, paėmė iš tos pusės panų, o ten buvo Gudeliuose miškai, tadu kirto miškus ir darės sau dirbamų žemį, bet pas jį buvo daug vaikų ir visi bernukai, tai pavadzino jau pagal gudus, jiej gudukai, tai Gudeliai.“ (Vilkelis, Merkinė)
Luotelis man tai buvo, išmokus, oj greitai, čiūžt ir anoj pusėj, ten Ažarynų kaimas. Bet jezau, nu ponlenkiai visi, lietuviškai kalba, ale akcentas jau visciek jaučiasi kaip svetimtaučio. Mes gudais vadzinom, o jiej mus tai kručkiniais. Kap vaikai tai vieni kitus: gudas, gudas, tu lelijavas, o tu kručkinis, kručkinis.“ (Juozapavičienė, Margotės malūnas). 

Be kručkinių dar galima išgirsti ir kitas pravardes: šklūmpiniai, anošalnykai. Visa tai puikiai iliustruoja upių vaidmenį žmonių santykiuose, upė- tai riba skirianti šalis, kaimus, o visa tai vainikuoja dėl įvairių gamtinių, politinių, ekonominių veiksnių išsivysčiusios gyvenimo būdo skirtybės.

Paieška
Renginiai
<< liepa, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"?

Baravyką
Lepšį
Kazlėką
Voveraitę
Ūmėdę
Musmirę
Daugiau informacijos