Merkinės bažnyčia

1387 m. Merkinėje pastatoma medinė Jogailos funduota Šv. Mikalojaus bažnyčia. Spėjama, kad bažnyčia sudegė 1394 m., kai lietuviai sudegino Merkinės pilį, atitraukdami kariuomenę Vilniaus gynybai, ar 1403 m., kai Merkinę sudegino kryžiuočiai. 1392 m. Jogaila įkūrė Merkinės parapiją. Istorikai mini, kad bažnyčia Merkinėje buvo pastatyta iš tvirtovės, o viena iš legendų liudija, kad ji pastatyta pagoniškos šventyklos vietoje. Gali būti, kad tai 1418 m. Vytauto fundacija pastatyta nauja (ar atstatyta mūrinė) buvusi šv. Mikalojaus parapinė bažnyčia, kuri įgavo naują titulą – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo. Čia Jogaila 1418 m. ir 1419 m. šventė Kalėdas. Lėšų Merkinės bažnyčiai skyrė daugelis Lietuvos valdovų. 1648 m. Vladislovo Vazos lėšomis iš dalies buvo permūrytos ir nutinkuotos sienos, suskliausti nauji skliautai. Greičiausiai tada pastatytas ir vakarinis frontonas. Karo su Rusija ir Švedija metu 1654 m. Merkinę sudegino rusų kazokai, o galutinai sugriovė švedai. Parapinė bažnyčia buvo apgriauta ir sudeginta. 1676 m. bažnyčia buvo atstatyta Lietuvos didžiosios kunigaikštystės etmono, buvusio Merkinės seniūno Mykolo Kazimiero Paco pinigais. 1848–1856 m. padaryti nauji langai, sudėtos ąžuolinės grindys, vietoj medinių kolonų, laikiusių vargonų chorą, sumūryti mūriniai. 1884 m. pagal N. Čiagino projektą pastatytas prieangis, sudėtos betono plytelių grindys, stogas vietoje gontų uždengtas čerpėmis. Bažnyčia remontuota 1930 m. ir po 1941 m. gaisro. 1971–1972 metais perdažytas vidus ir išorė. Šventoriuje – vietos kunigų kapai. Čia ilsisi ir lietuviškos spaudos platintojas kunigas Konstantinas Jagminas. Bažnyčioje stovi penki barokinio stiliaus altoriai. Paveikslai, architektūrinės detalės, skulptūros sukurtos XVII–XIX a. Merkinės bažnyčios didžiosios navos centrinėje ašyje esantys du stačiakampiai reljefiniai plafonai su herbais – tai Pacų Lelija, Lenkijos Erelis ir Vytis – mena XVII a. bažnyčios rekonstrukciją, kai Pacų lėšomis buvo atstatyta karuose sugriauta bažnyčia. Įtvirtinant valstybingumo idėją buvo nutapyti reljefiniai valstybės simboliai, o įamžinant Pacų nuopelnus – jų herbas. Vytis buvo nudaužytas XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje prolenkiškai nusiteikusio kunigo iniciatyva. Dabartinis Vyties ženklas virš centrinio Merkinės bažnyčios altoriaus buvo nutapytas 1913 m. kunigo K. Ribikausko iniciatyva ir tapo svarbiausiu akcentu presbiterijos skliautų tapyboje. Pagrindinis dailininko Kazimiero Imeninskio 1913 m. tapytų skliautų ciklas, skirtas skirtas Švč. Mergelės Marijos litanijos invokacijoms (išsaugojant valstybės simbolių piešinius), yra bene vienintelis taip plačiai išplėtotas Lietuvos bažnyčių dekoro ciklas šia tema.

Merkinės cerkvė (buvusi rotušė)

1595 m. Merkinėje stovėjo mūrinė rotušė. 1885 m. Merkinės rotušė buvo nugriauta, o jos vietoje 1888 m. buvo pastatyta Kryžiaus Išaukštinimo cerkvė. Liko tik rotušės bokšto rūsys. Sovietiniais laikais 1968 m. neveikiančios cerkvės pastate buvo įkurtas Kraštotyros muziejus 1569 m. Žygimantas Augustas Knyšine suteikė Merkinei Magdeburgo teises. Apie 1579 m. buvo pastatyti mūriniai miesto ribas žymintys stulpai su varpais ir valstybės herbais, o 1595 m. jau stovėjo mūrinė miesto rotušė. Iki XVII a. vidurio Merkinės magistratas tvarkė visus miestiečių tarpusavio turtinius santykius. Kriminalinius nusikaltimus sprendė vaito ir suolininkų teismas. Jau tuo metu Merkinėje visi klausimai buvo sprendžiami pagal Europos valstybėse taikomus teisės kodeksus. Tolimesnį miesto augimą sustabdė XVII a. vidurio karas. 1654 m. Merkinė nukentėjo nuo Rusijos kariuomenės, o 1655 m. miestą nusiaubė švedai. Apgriauta rotušė netrukus buvo atstatyta ir praplėsta. XVII a. pabaigoje rotušė buvo dviejų aukštų, turėjo aštuoniakampį bokštą su laikrodžiu. 11 sieksnių ilgio ir 4 sieksnių pločio (25x9 m) rotušės pirmame aukšte tilpo 13 krautuvių, antrame buvo magistrato kambariai. 1791 m. rugpjūčio 1 d. miestiečiai, susirinkę į senąją rotušę, išrinko naujus laisvojo miesto valdžios bei teismo organus. Bažnyčioje buvo prisiekta gegužės 3 d. Konstitucijai, eisenoje nešamos vėliavos, valdovo Augusto Poniatovskio portretai, šaudoma iš patrankų, iliuminuota rotušė. 1794 m. T. Kosčiuškos sukilimo metu miestą, bėgdama iš Vilniaus, sudegino rusų kariuomenė. Kai kurių istorikų teigimu trys bažnyčios, rotušė, jos bokšto laikrodis ir varpinė sudegė per 1882 m gaisrą. Svetimų kariuomenių plėšikavimai, konfederaciniai karai, maras ir gaisrai ne kartą naikino miestą. Savivaldos teisių panaikinimas, valstybės žlugimas ir 1885 m. rotušės likučiai buvo nugriauti.

Liškiavos bažnyčia ir vienuolynas

Apie Liškiavos pradžią, jos senuosius gyventojus ir valdovus žinome mažai. Senieji padavimai byloja, kad čia nuo Mindaugo laikų, o gal dar seniau, gyveno krikščioniška bendruomenė, kuri skyrėsi savo gyvensena ir papročiais nuo toliau gyvenusių žmonių. Todėl Liškiava ir vadinta keista šalimi, keista pilimi su keistais gyventojais. Po Lietuvos krikšto 1387 m. krikščionybė Liškiavos gyventojus pasiekė greitai, nes Merkinėje dar anksčiau buvo katalikų bažnyčia. XV a. viduryje ant Žaliojo kalno pastatoma bažnyčia. 1975 m. archeologai nustatė ją buvus 20x12 metrų dydžio, su 8 metrų pločio absida pietų pusėje, aplink ją buvęs akmenų grindinys. XVI a. bažnyčiai sudegus, ant tų pačių pamatų 1565 m. pastatyta nauja, greičiausiai kalvinų, kuriuos rėmė Mikalojus Radvila Juodasis. Kalvinai Liškiavoje išsilaikė 59 metus. 1624 m. Vilniaus vyskupų byla buvo laimėta ir bažnyčia grąžinta katalikams.

Pagal vietos gyventojų pasakojimus, šiaurrytiniame alkakalnio aikštelės kampe stovėjusi pirmoji Liškiavos bažnyčia. Šiuo metu toje vietoje iškasti grioviai ir duobės. Pasakojama, kad, pasibaigus dūminių pirkių erai, visi Liškiavos gyventojai lupo iš bažnyčios pamatų plytas ir iš jų mūrijo krosnis. Todėl šiuo metu pamatų vietose likę tik grioviai. Ištyrus buvusios bažnyčios vietą, nustatyta, kad antrojoje XV amžiaus pusėje ji jau stovėjusi. Apie tai liudija surasta žiesta keramika, rasti Aleksandro Jogailaičio sidabriniai denarai. Bažnyčia buvusi stačiakampio formos, 12x20 metrų dydžio, su aštuonių metrų skersmens absida į pietų pusę. Aplink bažnyčią buvęs akmenų grindinys. Pirmoji Liškiavos bažnyčia sudegė XVI a. Galima daryti prielaidą, kad bažnyčia sudeginta kalvinistų ir katalikų kovų metu. Reikia manyti, kad antrąją bažnyčią pastatė kalvinistai, remiami Liškiavos valdytojo Mikalojaus Radvilos Juodojo, iki 1565 metų. Ši bažnyčia, kalne prastovėjusi beveik šimtmetį, supuvo ir sugriuvo.

XVIII amžiuje Liškiavoje buvo sukurtas darnus ir architektūriškai įdomus bažnyčios, vienuolyno, pagalbinių bei ūkinių trobesių laisvo išplanavimo ansamblis. 1694 m. tuometinis Liškiavos valdytojas Vladislovas Jurgis Kosyla Liškiavos turtus užrašė dominikonams su sąlyga, kad šie įkurtų vienuolyną ir pastatytų naują mūrinė Švč. Trejybės garbei skirtą bažnyčią. Dominikonai bažnyčią ir vienuolyną užbaigė mūryti 1741 m. Užveisė sodą, užsodino daržus, iškasė tvenkinių. Norėdami Liškiavą paversti miestu, pakvietė žydų, kurie į savo rankas paėmė prekybą, amatus ir smukles. Dominikonai vienuolyne gyveno neilgai – nuo 1699 iki 1813 m., nes tuometinė civilinė valdžia neleido priimti į vienuolyną naujokų. Ir taip vienuolynas, negalėdamas atsinaujinti, sunyko. Bažnyčios laidojimo rūsiuose atviruose karstuose yra išlikę vienuolių dominikonų palaikai, įrengta liturginio paveldo ekspozicija. Dominikonų vienuolynas Liškiavoje taip ir nebuvo atkurtas iki šių dienų. 1990-1997 m. klebono Valiaus Zubavičiaus pastangomis bažnyčia prikelta naujam gyvenimui.

Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia

Pirmoji medinė bažnyčia Marcinkonyse pastatyta 1770 m. (paskatino kunigas Trakų dekanas J. Juozapavičius). 1777 m. įkurta parapija, bet dėl menko aprūpinimo klebonai Marcinkonyse neapsigyveno, bažnyčia liko Merkinės filija. 1835 m. bažnyčia pašventinta Šv. apaštalų Simono ir Judo vardu, kasmet spalio 28 d. žmonės renkasi į Simajudo atlaidus. 1878 m. bažnyčia su visu inventorium sudegė, o ant senųjų pamatų dabartinė bažnyčia kunigo A. Dilkevičiaus paliepimu pradėta statyti 1880 m. 1882 m. pašventinta. 1901 m. klebono Jono Šoblicko iniciatyva ir parapijiečių lėšomis pastatyta akmeninė tvora, o vėliau ir 14 plytinių Kryžiaus kelio stočių XIX amžiaus pabaigai paminėti (Kryžiaus kelio stotys atkeltos iš Valkininkų pranciškonų vienuolyno).

Iki 1898 metų Marcinkonių bažnyčioje buvo giedama ir meldžiamasi lenkų kalba. Klebonas Jonas Šoblickas (1871–1906), (palaidotas šventoriuje) pamaldas pradėjo laikyti lietuvių kalba, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, subūrė gerą chorą, pastatė kleboniją. Kunigo A. Petrulio, Vasario 16-osios akto signataro, rūpesčiu 1910–1911 m. bažnyčia suremontuota, įsigyti J. Garalevičiaus pagaminti vargonai. 1910 m. A. Petrulis Trakuose teistas už nelegalios lietuvių mokyklos įsteigimą. 1911 m. kunigas Konstantinas Stasys įsteigė Šv. Kazimiero draugijos skyrių. Lenkijos kareiviai 1920 m. rugsėjo pabaigoje nukankino Marcinkonių kleboną Pranciškų Raštutį. Nuo 1920 m. klebonavęs Antanas Rūkas 1927 m. spalio 6 d. Lenkijos valdžios suimtas. 1921 m. atkurta parapija. Lenkijos policija nugriovė ir išniekino 1933 m. lietuvių pastatytą kryžių. Klebono Nikodemo Pakalkos (1893–1985) iniciatyva bažnyčia 1968 m. suremontuota.


Paieška
Renginiai
<< rugsėjis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30

Kokį turizmo būdą renkatės dažniausiai?

Keliauju pėščiomis
Keliauju dviračiu
Plaukiu vandens transporto priemone (valtimi, baidare ir kt.)
Keliauju autobusu (organizuotas pažintinis turizmas)
Keliauju automobiliu
Kita
Daugiau informacijos