1387 m.
Merkinėje pastatoma medinė Jogailos funduota Šv. Mikalojaus bažnyčia. Spėjama,
kad bažnyčia sudegė 1394 m., kai lietuviai sudegino Merkinės pilį, atitraukdami
kariuomenę Vilniaus gynybai, ar 1403 m., kai Merkinę sudegino kryžiuočiai. 1392
m. Jogaila įkūrė Merkinės parapiją. Istorikai mini, kad bažnyčia Merkinėje buvo
pastatyta iš tvirtovės, o viena iš legendų liudija, kad ji pastatyta pagoniškos
šventyklos vietoje. Gali būti, kad tai 1418 m. Vytauto fundacija pastatyta
nauja (ar atstatyta mūrinė) buvusi šv. Mikalojaus parapinė bažnyčia, kuri įgavo
naują titulą – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo. Čia Jogaila 1418 m. ir 1419
m. šventė Kalėdas. Lėšų Merkinės bažnyčiai skyrė daugelis Lietuvos valdovų.
1648 m. Vladislovo Vazos lėšomis iš dalies buvo permūrytos ir nutinkuotos
sienos, suskliausti nauji skliautai. Greičiausiai tada pastatytas ir vakarinis
frontonas. Karo su Rusija ir Švedija metu 1654 m. Merkinę sudegino rusų
kazokai, o galutinai sugriovė švedai. Parapinė bažnyčia buvo apgriauta ir
sudeginta. 1676 m. bažnyčia buvo atstatyta Lietuvos didžiosios kunigaikštystės
etmono, buvusio Merkinės seniūno Mykolo Kazimiero Paco pinigais. 1848–1856 m.
padaryti nauji langai, sudėtos ąžuolinės grindys, vietoj medinių kolonų,
laikiusių vargonų chorą, sumūryti mūriniai. 1884 m. pagal N. Čiagino projektą
pastatytas prieangis, sudėtos betono plytelių grindys, stogas vietoje gontų
uždengtas čerpėmis. Bažnyčia remontuota 1930 m. ir po 1941 m. gaisro. 1971–1972
metais perdažytas vidus ir išorė. Šventoriuje – vietos kunigų kapai. Čia ilsisi
ir lietuviškos spaudos platintojas kunigas Konstantinas Jagminas. Bažnyčioje
stovi penki barokinio stiliaus altoriai. Paveikslai, architektūrinės detalės,
skulptūros sukurtos XVII–XIX a. Merkinės bažnyčios didžiosios navos centrinėje
ašyje esantys du stačiakampiai reljefiniai plafonai su herbais – tai Pacų
Lelija, Lenkijos Erelis ir Vytis – mena XVII a. bažnyčios rekonstrukciją, kai
Pacų lėšomis buvo atstatyta karuose sugriauta bažnyčia. Įtvirtinant
valstybingumo idėją buvo nutapyti reljefiniai valstybės simboliai, o įamžinant
Pacų nuopelnus – jų herbas. Vytis buvo nudaužytas XIX a. pabaigoje ar XX a.
pradžioje prolenkiškai nusiteikusio kunigo iniciatyva. Dabartinis Vyties
ženklas virš centrinio Merkinės bažnyčios altoriaus buvo nutapytas 1913 m.
kunigo K. Ribikausko iniciatyva ir tapo svarbiausiu akcentu presbiterijos
skliautų tapyboje. Pagrindinis dailininko Kazimiero Imeninskio 1913 m. tapytų
skliautų ciklas, skirtas skirtas Švč. Mergelės Marijos litanijos invokacijoms
(išsaugojant valstybės simbolių piešinius), yra bene vienintelis taip plačiai
išplėtotas Lietuvos bažnyčių dekoro ciklas šia tema.
Merkinės cerkvė (buvusi rotušė)
1595 m.
Merkinėje stovėjo mūrinė rotušė. 1885 m. Merkinės rotušė buvo nugriauta, o jos
vietoje 1888 m. buvo pastatyta Kryžiaus Išaukštinimo cerkvė. Liko tik rotušės
bokšto rūsys. Sovietiniais laikais 1968 m. neveikiančios cerkvės pastate buvo
įkurtas Kraštotyros muziejus 1569 m. Žygimantas Augustas Knyšine suteikė
Merkinei Magdeburgo teises. Apie 1579 m. buvo pastatyti mūriniai miesto ribas
žymintys stulpai su varpais ir valstybės herbais, o 1595 m. jau stovėjo mūrinė
miesto rotušė. Iki XVII a. vidurio Merkinės magistratas tvarkė visus miestiečių
tarpusavio turtinius santykius. Kriminalinius nusikaltimus sprendė vaito ir
suolininkų teismas. Jau tuo metu Merkinėje visi klausimai buvo sprendžiami
pagal Europos valstybėse taikomus teisės kodeksus. Tolimesnį miesto augimą
sustabdė XVII a. vidurio karas. 1654 m. Merkinė nukentėjo nuo Rusijos kariuomenės,
o 1655 m. miestą nusiaubė švedai. Apgriauta rotušė netrukus buvo atstatyta ir
praplėsta. XVII a. pabaigoje rotušė buvo dviejų aukštų, turėjo aštuoniakampį
bokštą su laikrodžiu. 11 sieksnių ilgio ir 4 sieksnių pločio (25x9 m) rotušės
pirmame aukšte tilpo 13 krautuvių, antrame buvo magistrato kambariai. 1791 m.
rugpjūčio 1 d. miestiečiai, susirinkę į senąją rotušę, išrinko naujus laisvojo
miesto valdžios bei teismo organus. Bažnyčioje buvo prisiekta gegužės 3 d.
Konstitucijai, eisenoje nešamos vėliavos, valdovo Augusto Poniatovskio
portretai, šaudoma iš patrankų, iliuminuota rotušė. 1794 m. T. Kosčiuškos
sukilimo metu miestą, bėgdama iš Vilniaus, sudegino rusų kariuomenė. Kai kurių
istorikų teigimu trys bažnyčios, rotušė, jos bokšto laikrodis ir varpinė sudegė
per 1882 m gaisrą. Svetimų kariuomenių plėšikavimai, konfederaciniai karai,
maras ir gaisrai ne kartą naikino miestą. Savivaldos teisių panaikinimas,
valstybės žlugimas ir 1885 m. rotušės likučiai buvo nugriauti.
Liškiavos bažnyčia ir vienuolynas
Apie
Liškiavos pradžią, jos senuosius gyventojus ir valdovus žinome mažai. Senieji
padavimai byloja, kad čia nuo Mindaugo laikų, o gal dar seniau, gyveno
krikščioniška bendruomenė, kuri skyrėsi savo gyvensena ir papročiais nuo toliau
gyvenusių žmonių. Todėl Liškiava ir vadinta keista šalimi, keista pilimi su
keistais gyventojais. Po Lietuvos krikšto 1387 m. krikščionybė Liškiavos
gyventojus pasiekė greitai, nes Merkinėje dar anksčiau buvo katalikų bažnyčia.
XV a. viduryje ant Žaliojo kalno pastatoma bažnyčia. 1975 m. archeologai
nustatė ją buvus 20x12 metrų dydžio, su 8 metrų pločio absida pietų pusėje,
aplink ją buvęs akmenų grindinys. XVI a. bažnyčiai sudegus, ant tų pačių pamatų
1565 m. pastatyta nauja, greičiausiai kalvinų, kuriuos rėmė Mikalojus Radvila
Juodasis. Kalvinai Liškiavoje išsilaikė 59 metus. 1624 m. Vilniaus vyskupų byla
buvo laimėta ir bažnyčia grąžinta katalikams.
Pagal
vietos gyventojų pasakojimus, šiaurrytiniame alkakalnio aikštelės kampe
stovėjusi pirmoji Liškiavos bažnyčia. Šiuo metu toje vietoje iškasti grioviai
ir duobės. Pasakojama, kad, pasibaigus dūminių pirkių erai, visi Liškiavos
gyventojai lupo iš bažnyčios pamatų plytas ir iš jų mūrijo krosnis. Todėl šiuo
metu pamatų vietose likę tik grioviai. Ištyrus buvusios bažnyčios vietą,
nustatyta, kad antrojoje XV amžiaus pusėje ji jau stovėjusi. Apie tai liudija
surasta žiesta keramika, rasti Aleksandro Jogailaičio sidabriniai denarai.
Bažnyčia buvusi stačiakampio formos, 12x20 metrų dydžio, su aštuonių metrų
skersmens absida į pietų pusę. Aplink bažnyčią buvęs akmenų grindinys. Pirmoji
Liškiavos bažnyčia sudegė XVI a. Galima daryti prielaidą, kad bažnyčia
sudeginta kalvinistų ir katalikų kovų metu. Reikia manyti, kad antrąją bažnyčią
pastatė kalvinistai, remiami Liškiavos valdytojo Mikalojaus Radvilos Juodojo,
iki 1565 metų. Ši bažnyčia, kalne prastovėjusi beveik šimtmetį, supuvo ir
sugriuvo.
XVIII amžiuje Liškiavoje buvo sukurtas
darnus ir architektūriškai įdomus bažnyčios, vienuolyno, pagalbinių bei ūkinių
trobesių laisvo išplanavimo ansamblis. 1694 m. tuometinis Liškiavos valdytojas
Vladislovas Jurgis Kosyla Liškiavos turtus užrašė dominikonams su sąlyga, kad
šie įkurtų vienuolyną ir pastatytų naują mūrinė Švč. Trejybės garbei skirtą
bažnyčią. Dominikonai bažnyčią ir vienuolyną užbaigė mūryti 1741 m. Užveisė
sodą, užsodino daržus, iškasė tvenkinių. Norėdami Liškiavą paversti miestu,
pakvietė žydų, kurie į savo rankas paėmė prekybą, amatus ir smukles.
Dominikonai vienuolyne gyveno neilgai – nuo 1699 iki 1813 m., nes tuometinė
civilinė valdžia neleido priimti į vienuolyną naujokų. Ir taip vienuolynas,
negalėdamas atsinaujinti, sunyko. Bažnyčios laidojimo rūsiuose atviruose
karstuose yra išlikę vienuolių dominikonų palaikai, įrengta liturginio paveldo
ekspozicija. Dominikonų vienuolynas Liškiavoje taip ir nebuvo atkurtas iki šių
dienų. 1990-1997 m. klebono Valiaus Zubavičiaus pastangomis bažnyčia prikelta
naujam gyvenimui.
Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir
Judo Tado bažnyčia
Pirmoji medinė
bažnyčia Marcinkonyse pastatyta 1770 m. (paskatino kunigas Trakų dekanas J. Juozapavičius).
1777 m. įkurta parapija, bet dėl menko aprūpinimo klebonai Marcinkonyse
neapsigyveno, bažnyčia liko Merkinės filija. 1835 m. bažnyčia pašventinta Šv.
apaštalų Simono ir Judo vardu, kasmet spalio 28 d. žmonės renkasi į Simajudo
atlaidus.1878 m. bažnyčia su visu
inventorium sudegė, o ant senųjų pamatų dabartinė bažnyčia kunigo A.
Dilkevičiaus paliepimu pradėta statyti 1880 m. 1882 m. pašventinta. 1901 m.
klebono Jono Šoblicko iniciatyva ir parapijiečių lėšomis pastatyta akmeninė
tvora, o vėliau ir 14 plytinių Kryžiaus kelio stočių XIX amžiaus pabaigai
paminėti (Kryžiaus kelio stotys atkeltos iš Valkininkų pranciškonų vienuolyno).
Iki 1898 metų
Marcinkonių bažnyčioje buvo giedama ir meldžiamasi lenkų kalba. Klebonas Jonas
Šoblickas (1871–1906), (palaidotas šventoriuje) pamaldas pradėjo laikyti
lietuvių kalba, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, subūrė gerą chorą,
pastatė kleboniją. Kunigo A. Petrulio, Vasario 16-osios akto signataro,
rūpesčiu 1910–1911 m. bažnyčia suremontuota, įsigyti J. Garalevičiaus pagaminti
vargonai. 1910 m. A. Petrulis Trakuose teistas už nelegalios lietuvių mokyklos
įsteigimą. 1911 m. kunigas Konstantinas Stasys įsteigė Šv. Kazimiero draugijos
skyrių. Lenkijos kareiviai 1920 m. rugsėjo pabaigoje nukankino Marcinkonių
kleboną Pranciškų Raštutį. Nuo 1920 m. klebonavęs Antanas Rūkas 1927 m. spalio
6 d. Lenkijos valdžios suimtas. 1921 m. atkurta parapija. Lenkijos policija
nugriovė ir išniekino 1933 m. lietuvių pastatytą kryžių. Klebono Nikodemo
Pakalkos (1893–1985) iniciatyva bažnyčia 1968 m. suremontuota.