Legendos ir padavimai

Kultūra Mitologija Legendos ir padavimai

Povilnio ežeras

„Tėvas pasakojo, kad sena bobukė Dubašauskienė nuajo sekmadienį, o seniau sako, jei sekmadienį išaisi grybauc, tai tį kažkur kunigas bus pušin ir mišias laikys, sako, ais žmogus be nosies, tai sako, tį kipšas ais, velnias su tavim draugaus, nuves kažkur. Ta moterėlė, škoplieriai buvo drobiniai, rožančius, inai tį uogavo ir pastebėjo dėžutį su šunuku an ažaro ir tas šunukas prabilo: nusimk savo vyžus ir imk mani, tai reiškia rožančių nuimk ir škoplierius. Ta peržagnojo, kad tavi tokį, tokį... O tas šunukas cik pasakė žmogaus balsu: Dzieve brangus, an vieno šono gulėjau šimtų metų, dar an kito ir nunėrė in dugnų. Tį ne šunukas, o ledokas [velnias] buvo. Tai aš pas tėvą ir klausiu, tai kadu tas maždaug buvo? Nu tai aš paskaičiavau, kad man bus šešiasdešimt, tai brolis visą vasarą tais metais ten grybavo, laukė. „

Laumių bala

Pas mus yra viena vieta, vadinama Laumės bala. Tai man pasakojo senelis Mackė Meškinis: „ Mano tėvas buvo pasigavęs laumę. Parsivežė ir laikė namuose. Kalbino ją lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, bet ji tylėjo ir tylėjo. Kartą motina pečių kūrenoir su prijuoste puodą atkėlė. Tada ji prakalbėjo, pasakė:

-Turėčiau pertūrėčiau, o su prikyšte puodų nekelčiau.“

(Atbėga elnias devyniaragis. V. 1986)

Kascinio ežeras

„Acimenu pasakojo motulė amžiną atilsį, pasakojo, burlokai koki iš Rasiejo, iš Sibirio koki atvažiavį užajo, tai ažarus išlaisdavo, tai sako, Marcinkonių Kascinio ažaro norėjo išlaisc, tai būt išlaidį, ale sako, labai daug kaimo nukentės. Ir cik lazdeli mosteri, ir viskas, nuaina tas vanduo, tai burlokai vadė. Tai sako jis būtų ajį, ajį ir ajį kol kas būt neatspėjį jo vardo. Dar va Varėnoj Glėba ažaras, tai girdėjot gal, tai tepgi sakė palaistas. Tai vis motulė amžiną atilsį pasakojo. Ir ganė karves žmogus, vadė Glėba karvė: Glėba sustok, kur tu aini, kur tu! Ir sustojo ažaras. Tas ažaras stovi an lygo daikto, matei gi Varėnoj? Tai tepgi palaistas, mama pasakojo amžiną atilsį. Čeraunykai ciej.

Dar tį auksinė dėžė Kascinin, tai mama pasakojo, sakė, kokia auksinė dėžė ir ji viršun plūkavo ir visi sakė an ko pavers tų dėžį, an ko jau pavers tų auksų, tai toj dėžė atsidarė, aukso tį pridėta, tai visi vis sako, tai an to, tai an to, tai an bažnyčių, tai an to, tai an to, o vienas pasakė, sakė an palaistuvių, raiškia ir atsidarė toj dėžė, pasarcino pagal kraštų ir raiškia liepė imc, tas žmogus pasbijojo ir ji nuplaukė, sako, an vieno šono gulėjau šimtus metų, o dar an kito šono gulėsiu kitus šimtus metų. Tai mama pasakojo amžiną atilsį, ba mano mama iš Marcinkonių. Tai širdužėla, an to užbūrta, jai ant to užbūrta, tai viskas. Tai mama pasakojo nuog pretkų pretkų pretkų pretkų, tį gal kelios pakaleinios pasakojo.“

Gilšės ežeras

„Kadaise tėtė pasakojo, kad cia (Pagilšy) buvis dvaras dzidziulis ir ponai buvo cianai ir paskui kokis tai žmogus, bet kokis tį žmogus, tai niekas jo nežino, tai skaitos, šitų upelį nuog mūs ažaro, vandenį su savim varė nuog mūs, mūs ažarų padarė.Tų dvarų skaitos, jisai nuskendo, cik skaitos liko kunigas ir su knygu, tep pasakodavo, mūs tėvas nebašnikas, kunigas liko vidurin ežero ir jis su tuoj knygu išplaukė, su šventu knygu. O tas žmogus nuog tį nuvejo ir nuvejo in Gelovinį, skaitos nuog čionai ir atsirado šitas upelis ir jisai net in Gelovinį. Ir nuvejo ir už Gelovinės kur tai yra irgi upė kokia. Nuog mūs, kap paskandzino jau reiškės šitų dvarų, nu jau ažarų padarė ir toliau ajo ir paskui jį upė nuvejo ir toliau ajo in Gelovinės ažarų.“