Sąlygos žmonėms nuolat apsigyventi Lietuvos teritorijoje susidarė tiktai antrojo poledyninio atšilimo metu. Jų jau neišstūmė trečiasis atšalimas trukęs apie 850 metų. Pirmųjų žmonių apsigyvenimas Lietuvoje siejamas su paplitusiais svidrinės kultūros dirbiniais. Apie jų gyvenimą sužinome iš aptinkamų stovyklaviečių ir gyvenviečių bei tuomet naudotų darbo įrankių. Didesnė svidrinės kultūros stovyklų dalis Dzūkijos NP teritorijoje rasta Merkio, Ūlos, Nemuno upių pakrantėse. Stovyklaviečių išsidėstymas arti vandens ir jose rastų dirbinių paskirtis rodo jog mezolito gyventojų pagrindinis užsiėmimas buvo medžioklė, žvejyba ir rankiojimas.

Nemažai vėlyvojo paleolito stovyklaviečių rasta prie Nemuno ir Merkio upių Merkinės apylinkėse: Netiesų, Maksimonių, Jonionių, Merkinės, Česukų ir kt. 

Mezolito laikotarpiu žmonių parko teritorijoje gyventa žymiai gausiau, tai rodo rastų stovyklaviečių ir gyvenviečių skaičius: Apsingė, Glyno ežeras ir miškas, Maksimonys, Marcinkonys, Mardasavas, Margionys, Merkinė, Netiesos, Puvočiai, Zervynos, Živulčiškės (Alytaus r.) ir kt.

Neolito laikotarpiu žmonių gyvenimas pasikeičia. Šalia senųjų verslų atsiranda nauji: žemdirbystė ir gyvulininkystė (vėlyvasis neolitas, žalvario amžiaus pradžia). Kai kurios senosios stovyklos yra paliekamos, nes gyventojai keliasi į žemdirbystei tinkamesnes vietas. Žmonės išmoko akmenį nugludinti, išgręžti, perpjauti. Todėl šio laikotarpio akmens dirbiniai įvairesni, tobulesni, daug gražesnės formos ir labiau pritaikyti darbams. Gaminami ir moliniai indai. 

Neolito stovyklos: Apsingė, Bingeliai, Glyno tarpuežeris, Janionys, Kastinio ež., Lynežeris, Maksimonys, Mančiagirė, Marcinkonys, Mardasavas, Merkio šlaitas prie Merkinės, Netiesos, Pamerkinė, Pašilingė, Paūliai, Stėgalių ež., Versminio upelis, Zervynos, Žiūrai ir kt. Žalvario amžiaus laikotarpio radinių ir gyvenviečių parko teritorijoje rasta labai nedaug. Tyrimų metu surinkti duomenys apie žalvario amžiaus gyvenvietes: Maksimų, Pamerkinės, Česukų, Janionių, Merkinės, Netiesų. 

Geležies amžiaus gyvenvietės

Geležies amžiaus stovyklaviečių rasta Liškiavoje, Maksimonyse, Merkinėje, Netiesose, Panaroje, Ulčičiuose, Marcinkonyse, Kapiniškiuose.

Liškiavos piliakalnio 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1975 m.). Joje rastas akmeninis kirvis, brūkšniuotos ir grublėtos keramikos, gyvulių kaulų. 1962 m. V. Daugudis ir K. Mekas, 1975 ir 1977 m. J. Markelevičius piliakalnyje ištyrė apie 250 kv. m dydžio plotą, aptiko iki 1,5 m storio kultūrinį sluoksnį su brūkšniuota ir grublėta keramika. Nustatyti 3 piliakalnio apgyvendinimo etapai, iš kurių ankstyviausias buvo I tūkst. pirmos pusės - vidurio, vidurinis - II tūkst. pradžios - XIV a. (?) ir trečias susijęs su mūrinės pilies statyba. Pagal istoriografijoje vyraujančią tradiciją Liškiavos mūrinė pilis pradėta statyti XV a. pradžioje prieš Žalgirio mūšį ir liko neužbaigta. Tiesioginių istorinių šaltinių duomenų apie ją nėra. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia - viduriu ir II tūkst. pradžia - XV a. 

Merkinės senovės gyvenvietė buvo įsikūrusi Merkio dešiniajame krante, slėnio šlaite, kuris dabar apaugęs mišku. Atsiradimo data: vėlyvasis paleolitas, mezolitas, neolitas, žalvario ir senasis geležies amžiai.

Maksimonių senovės gyvenvietė buvo įsikūrusi Nemuno deš. krante prie Straujos įtakos esančioje aukštoje smėlio kalvoje. Kalva dabar apaugusi mišku. Išmatavimai/plotas: 750 m ilgio š.r.-p.v. kryptimi ir iki 200 m pločio. Datuojama vėlyvuoju paleolitu - neolitu (dauguma radinių iš vėlyvojo mezolito).

Paieška
Renginiai
<< liepa, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"?

Baravyką
Lepšį
Kazlėką
Voveraitę
Ūmėdę
Musmirę
Daugiau informacijos