Pirmieji gyventojai, paskui šiaurinius elnius klajojantys nedideli medžiotojų būreliai, į mūsų kraštą atklydo X–IX tūkstantmetyje prieš Kr. Merkio baseinas, archeologų, istorikų, geografų ir kalbininkų duomenimis, yra viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietų, siekianti ankstyvąjį akmens amžių – paleolitą. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, Puvočiuose prie Merkio, aptikta X–IX tūkst. prieš Kr. buvusi šiaurės elnių medžiotojų, tolimųjų mūsų protėvių, stovyklavietė. Didžiausią inventoriaus dalį sudarė strėlių antgaliai, tačiau buvo ir gremžtukų bei rėžtukų, kuriais apdorojami kaulai ir kailiai. Vėlyvojo paleolito kultūrų žmonių pagrindinis, dažnai beveik ir vienintelis pragyvenimo šaltinis buvo šiaurės elnias, todėl jų kaimenėms sezoniškai migruojant, paskui judėjo ir žmonių bendruomenės. Didelių medžioklių metu, pavasarį ir rudenį, susiburdavo 30–50 žmonių bendruomenė. Vasarą ir žiemos gale, pasibaigus maisto atsargoms, žmonės išsiskirstydavo atskiromis mažosiomis šeimomis, nes taip buvo patogiau išnaudoti gamtos teikiamas gėrybes ir pramisti. 

Dauguma paleolitinių stovyklaviečių išsibarstę ant Nemuno ir Merkio aukštutinių terasų, iš kur buvo patogiau stebėti migruojančius šiaurės elnius. Elniai buvo masiškai medžiojami jiems keliantis per upes.
Žmonės apsistodavo ir upių žemutinėse terasose arba šalia ežeriukų ir toliau nuo pagrindinių upių, tačiau tai greičiausiai trumpalaikės sezoninės stovyklavietės.

Vėlyvajame paleolite žmonės klajojo ne tik paskui šiaurės elnių bandas, bet ir ieškodami žaliavos dirbiniams. Daugiausiai titnago jie galėjo rasti pietinėje Lietuvos dalyje. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, prie Ežeryno kaimo ir Margionių, aptiktos titnago kasyklos ir dirbtuvės. Priskaldytos geros skeltys bei paruošti skaldytiniai buvo išgabenami už kelių ar kelių dešimčių kilometrų. Ežeryno stovyklavietėse rasta specialių titnago kasimo įrankių – kasiklių, labai panašių į kirvelius.

Mezolito laikotarpiu (VIII tūkst. pr. Kr. vidurys–V tūkst. pr. Kr.) klimatas atšilo. Po ledynmečių keitėsi kraštovaizdis, vietovės apaugo beržynais su lazdynų traku. Pagrindiniai medžioklės laimikiai tapo miško žvėrys – briedžiai, šernai, vėliau taurai, stumbrai, elniai, stirnos, lokiai. Pamažu keitėsi dirbinių formos. Pragyvenimo šaltiniu buvo ir kitų gamtos gėrybių pasisavinimas, žvejyba, rankiojimas. Ūkinį socialinį pagrindą sudarė mažoji šeima. Pavienės klajojančios šeimos jungėsi į tam tikrą bendruomeninę sąjungą. Į gausesnes grupes žmonės susirinkdavo retai: vasarą ritualiniais tikslais ir pastovesnėse žiemos stovyklose.

Neolito laikotarpiu (IV–II tūkst. pr. Kr.) žmonių gyvensena buvo tokia pati, kaip ir mezolito laikotarpiu, tik buitį papildė keraminiai smailiadugniai indai. Molinių indų lipdymas ir sutvirtinimas išdegant buvo svarbus technologinis laimėjimas, nes labai pakeitė žmonių buitį. Jie galėjo virti maistą, ilgiau saugoti valgį. Neolito kultūrų žmonės tebebuvo medžiotojai, žvejai ir rinkėjai. Pradėta daugiau vartoti maistingų augalų bei vaisių. III tūkst. pr. Kr. atėję Virvelinės keramikos ir Rutulinių amforų žmonių grupės jau buvo susipažinę su gamybiniu ūkiu – gyvulininkyste ir žemdirbyste. Primityviais įrankiais medinėmis lazdomis, kapliais, akmeniniais ir kauliniais kirviais mūsų protėviai pradėjo apdirbti žemę.

Žalvario amžiaus (I tūkst. pr. Kr.) radinių Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje rasta labai nedaug. Tyrimų metu Merkinės apylinkėse surinkti duomenys apie 9 vėlyvojo neolito ir žalvario amžiaus gyvenvietes, tačiau jų kultūrinė priklausomybė yra dar neišspręsta problema. 

Kaip rodo akmens ir žalvario amžių gyvenviečių topografinė padėtis, žmonės visais laikais siekė maksimaliai išnaudoti gamtinės aplinkos privalumus bei gamtos resursus. Savo trauka senovėje ypač pasižymėjo upių ir upelių santakų vietos, kalvelės arba terasų kyšuliai ten, kur upeliai įteka į ežerus arba išteka iš jų. 

Visų akmens amžiaus periodų (paleolito, mezolito ir neolito), taip pat žalvario amžiaus stovyklaviečių randama prie Nemuno, Merkio, Ūlos, Grūdos, Skroblaus ir kitų upelių, prie Glyno ežero. 

Gyventojų sudėtis per visą akmens ir žalvario amžių mažai kito. Atklydę nauji gyventojai asimiliuodavosi. Tai rodo ilgai, net iki žalvario amžiaus išsilaikę senieji mezolito gyventojų naudoti dirbiniai. 

Apie geležies amžiaus (V a. pr. Kr.–XIII a.) gyventojus liudija pilkapiai, piliakalniai. Parko teritorijoje išlikę Merkinės ir Liškiavos piliakalniai. Tačiau jie mažai tyrinėti. Kaimynystėje rasta pilkapių Vilkiautinyje, Papiškėse, Ricieliuose (Degėsiuose), Gudakiemyje, Burokaraistyje. Pagrindiniai geležies amžiaus gyvenamųjų vietų radiniai yra trapi keramika. Ankstyvajame ir senajame geležies amžiuje (V a. pr. Kr.–IV a.) paplito brūkšniuotosios keramikos kultūra, ją dar II a. pab.–III a. keitė lipdyta keramika grublėtu paviršiumi. Parko teritorijoje, ypač Dainavos smėlėtoje lygumoje, geležies amžiaus paminklų labai nedaug.

Paieška
Renginiai
<< birželis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"?

Baravyką
Lepšį
Kazlėką
Voveraitę
Ūmėdę
Musmirę
Daugiau informacijos