2014.12.01
Henriko Gudavičiaus paraginimas eksperimentuoti nuo ryto ligi vakaro

IMG_7652.JPG
Lapkričio 13 dieną Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų cente, įvyko Henriko Gudavičiaus knygos „Laiškai iš kaimo“ pristatymas. Liko geras įspūdis, lyg ir užbaigęs dar vieną mūsų laukimo ciklą, nes bendradarbio knygų laukėme jau senai.
O diena buvo gera, iš ryto dar spėjau persodinti keletą verbų, - palaistyti, sutrypti ir vėl laukti, kada ir kaip jos sužaliuos, turėdamos kada nors pakeisti senus beržus prie mano trobos. Beržas, vis tik ne toks ilgaamžis kaip paprasta blindė, kurios atsinaujinimas yra begalinis, ir forma regis dekoratyvesnė, ne tokia išstybusi į aukštybes. Atėjo kaimynas Antanas, truputį paporino naujienų, bet jos lyg ir girdėtos, svarbiausia žiemą apskritai mums yra kalbėtis, kartais atrodo ar ne vieni du mes čia likome visame pasaulyje su vienu arkliu. Bet turiu skubėti, nėra kada fantazuoti.
Į Henriko knygos pristatymą mane veža Musteikos kaimo bendruomenės „Musteikos pirkia“ pirmininkas Stanislovas Malūnavičius, iš Marcinkonių prie mūsų dar prisijungia Onutė Grigaitė ir Lionia Čaplikienė. Merkinėje jau susibūrę Merkinės gimnazistai, čia ir seniūnas Gintautas Tebėra. Visiems įdomu, ką gi pasakys mūsų krašto išminčius, kuris šiais metais, juos Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Kristijono Donelaičio metais, išleido štai jau antrą savo dienoraščių knygą, prieš tai, dar praėjusią žiemą, čia pat buvome susirinkę į Henriko knygos „Gamtmeldžio Sodas“ pristatymą. Kokią naują tiesą iš Aušrinės vienkiemio mes išgirsime šį sykį? O juk atvažiavo Henrikas į Merkinę su dviračiu, atmynė per dvidešimtį kilometrų.
. Knygos laukti buvo verta. Regis, jog būtent tai ir pabrėžė, knygą pristatęs internetinio dienraščio „Bernardinai lt.“ atstovas, vienas iš knygos sudarytojų Gediminas Kajėnas, kuris kalbėjo apie tai, kad niekada anksčiau nebuvo skaitęs Henriko straipsnių šio internetinio dienraščio puslapiuose. Man tai ne taip labai ir keista, nes aš taip pat neskaičiau jų internete, tačiau visus rinkinius turiu, nuo pat 2008 m. Henriko “Laiškai iš kaimo“ būdavo atspausdinami ir guldomi į Parko spaudos aplanką, kur galima bet kada juos surasti. Atėjo lyg ir toks metas, kurį galėčiau pavadinti – pasisotinimu pačios geriausios literatūros. Lig šiol nesu aptikęs artimiau mano dūšiai rašančio žmogaus, viską priimu besąlygiškai, beveik aklai pasitikėdamas tuo ką rašo Henrikas, ir nežinau dėl ko, gal todėl, kad nieko geresnio nesugalvoju ir nesurandu. Galima žinoma būtų lyginti Henriko rašymą ir su tuo didžiuoju amatų ir viskuo apsirūpinančios sodybos puoselėtoju Džonu Seimūru (John Seymour), ir su Pilkosios Pelėdos raštais ir gyvenimu, yra ne vienas rašytojas, kuriuo galima pasitikėti. Šį sykį Henrikas labai pergyveno dėl vienos knygoje prasprūdusios klaidos. Irucių salą Čepkeliuose parodytų kiekvienas Marcinkonių krašto spanguoliautojas. O Rusų salos nėra. Tačiau būtent ši asociacija man priminė Vinco Gaidžio „Musteikos pasaulį“, tą šios knygelės vietą, kur aprašoma kaip pirmojo pasaulinio karo metu, vienoje iš Čepkelių salų buvo susibūrusi gauja visokio plauko pabėgėlių, kurie terorizavo aplinkinių kaimų gyventojus. Pasitikėti Henriku žinoma verčia ir jo asmenybė, ir tai, kaip jisai sugeba išreikšti visas savo emocijas ir jausmus labai turtinga literatūrine kalba, kurią pagilina labai didelis žinių bagažas.
.. Ateina toks metas, kada jau turime arba save realizuoti, arba taip ir liksime, bekartojantys kitų sugalvotas mintis ir tiesas, - ne pirmą kartą man užklysta tokios mintys. Tačiau tas tiesas, kurių labai daug yra Henriko raštuose, žinoma reikia įsidėmėti ir neužmiršti. Svarbiausios iš jų dabar man atrodo yra šios: mylėti gyvulį, sakyti tiesą ir dirbti žemę. Šią mintį galima surasti Henriko knygoje. O štai naujasis mūsų kaimynas Stanislovas Malūnavičius, pirmaisiais savo darbais Musteikoje regis taip pat bando sugrįžti į pirmapradį kaimą, - rudenį, kol dar buvo šiltos ir saulėtos dienos, jisai tvarkė kaimo kryžių tvoreles, ir kiekvieną jo darbą dabar lydi Henriko žodžiai: „Dievas davė dieną ir davė darbą. Išaušta diena – ir eini savo takais“. Taip netgi kaimo išvaizda po truputį pradėjo keistis, kiekvienas kas gali, naujakuriai taip pat, dabar stengiamės prisidėti prie to. Iš tos mozaikos galbūt galima bus sudėti visai patrauklų ir savo senove, kuri turėtų lyg ir derėti su kai kuriais naujadarais, ir naujovėmis, kurios neturėtų išsišokti, kaimo vaizdą. Tokį tikslą turi ir kaskart Stanislovo organizuojamos nesavanaudiškos talkos. Ir vėl turime sugrįžti prie Henriko minčių, šį sykį apie tai, kad tikras darbas turėtų būti daromas ne dėl atlygio. Prie šios Henriko knygos, ir prie visų jo raštų mes sugrįšime ir sugrįšime, ir tikrai kas kartą vis surasime kokią nors paskatą ką nors nuveikti, kaip suranda Henrikas Kristijono Donelaičio „Metuose“ paraginimą kiekvieną pavasarį berti sėklą pilna sauja. Tokių paskatinimų ir paraginimų ar atsiversti augalų ar paukščių pažinimo knygą, arba čiupti į rankas kokį įrankį yra apstu Henriko knygose. Kad ir tokie paprasti pastebėjimai, kaip medžioja medšarkė, nėra paskata pasirūpinti, kad sodyboje būtų daugiau „visokių stagarų, sausų šakų, stulpelių“. O ir toks paprastas regis grikių ir barkūno kvapo palyginimas, argi tai nėra paskata bitininkui eiti dirbti žemę ir sėti. Taip ir bus, tokias knygas visada turėsime šalia, po ranka, ypač tie, kurie norės ne tik užpildyti žiniomis savo protą, tačiau ir gaudys savo pačių eksperimentuose atsirandančias mintis ir žinias, toks ir buvo Henriko palinkėjimas šio susitikimo metu – „eksperimentuoti reikia nuo ryto iki vakaro“.

Romas Norkūnas


Atgal

Paieška
Renginiai
<< gegužė, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"?

Baravyką
Lepšį
Kazlėką
Voveraitę
Ūmėdę
Musmirę
Daugiau informacijos