2011.07.04
Žygio „Partizano Kazimieraičio keliais“ dovanos

Tebeaidint Laisvės gynėjų dienos aidams, sausio 14 d., jau trečius metus išsiruošėme žygin Marcinkonys – Kazimieraičio vadavietė – Marcinkonys (18 km). Mūsų susirinko gausus būrys – 51 žmogus, nuo 7 –metės iki 70 – mečio, įvairių profesijų: kunigas ir kompozitorius, kariai ir mokytojai, daktarai ir studentai, valstybės tarnautojai ir mokiniai. Kartu žygiavo jauniausias Kazimieraičio sūnus Liudas ir 7 vaikaičiai. Atrodė, kad tas būrys lyg gyva Lietuvos ląstelė.

Kodėl ėjome tenai? Dar 1993 m. sausio 13-osios naktį Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas ir žurnalistas Henrikas Gudavičius su dviem draugais atėjo prie bunkerio ir simboliškai budėjo. Po metų prisijungė keli kolegos, o dar vėlesniais metais ir mokiniai bei kiti trokštantys taip pagerbti Laisvės gynėjų atminimą. Žygiai naktį iš sausio 12 d. į sausio 13 d. tęsiasi, Romas Norkūnas ištikimai bet kokiu oru veda žygeivius. Ir šiemet jų buvo 25. Tačiau, kadangi sausio 13 d. – darbo diena, tad dalyvauti žygyje daugelis negali. Todėl gimė tradicija eiti ir šeštadienį po sausio 13-osios.

Kas buvo Kazimieraitis? Tai Pietų Lietuvos partizanų vadas, pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus, pasivadinęs Kazimieraičio slapyvardžiu. Apie jį plačiau rašė Angelė Jakavonytė – Rukštelienė „Merkio krašto“ Nr. 2-4 puslapiuose. 

Aš klausiau savęs, kodėl būtent Kazimieraičio keliais einu? Atradau atsakymą: mane traukia Kazimieraičio liudijimas. Koks? Kad meilė Tėvynei, šeimai ir Dievui yra vienybėje, o darbai atlikti su meile išlieka amžiams bei duoda gerus vaisius. Ir šiai minčiai pritarė visi.

Šviežiame baltame sniege atsispaudė mūsų žingsniai. Nuo Rudnelės kaimo iki Kazimieraičio vadavietės ėjome tyloje, kad išgirstume ką byloja širdis.

Bunkerio duobėje uždegėme žvakutes. Joms užgęsti neleido jauniausia žygeivė Medeina. Nuskambėjo maldos žodžiai. Jutome, kaip skarotos eglės saugo čia gyvenusių partizanų ir mūsų viltį. Vingiavo lyg Skroblus partizaniškos dainos:
„Oi neverk motušėle, kad jaunas sūnus eis gint brangiosios Tėvynės“ (Maironis)


„Šią slėptuvę įrengė partizanai Ėglis – Jonas Kraunelis su Žilvičiu – Vytautu Krauneliu 1945 m. lapkričio 5-10 d. Joje buvo 2-jų aukštų dviguliai gultai, stalas su rašomąją mašinėle, rotatorius bei lentyna spausdiniams ir radijo aparatui. Metalinė krosnelė su kaminu įstatytu į medžio stuobrį. Kazimieraitis čia darbavosi iki 1946 m. sausio 12 d., kol buvo pakankamai saugu. Manoma, kad šiame bunkeryje 1945 m. gruodžio mėn. Kazimieraitis baigė rašyti ir rotatoriumi išspausdino partiznų mokymui brošiūrėlę 300 egz. tiražu ir programą pagal kurią turėjo mokytis partizanai, norintys gauti puskarininkio laipsnį. Taip pat parengė plačius mobilizacinius nurodymus. Čia partizanai įtemptai dirbo spausdindami „Laisvės varpą“, atsišaukimus. O Kazimieraičiui tuo metu labai rūpėjo partizanų centralizacijos reikalai.“ (Iš kn. V. Vitkus „Pulkininkas Kazimieraitis“, 2001 m., psl. 61-63).


Susimąstę žvelgėme į žvakių liepsneles, į bendražygius ir daugybė klausimų užplūdo mus: kaip jie čia išgyveno, juk bunkerio aukštis ne didesnis nei 1,3 m., kuo maitinosi, kaip slėpė pėdsakus sniege, kaip įlįsdavo į bunkerį, kur nusiprausdavo, kaip ištverdavo žinojimą, jog jei kas išduos bunkerį iš jo neišeis gyvi? Mąstėm ir atsakinėjom pusbalsiu, mat teorija žinom, tik kūnu pagaugai nubėgdavo nuo minties, jei man tai tektų. O jeigu istorija pasikartotų ar aš pasirinkčiau partizano kelią? Bandėme suprasti kodėl Kazimieraitis ir tūkstančiai jo bendražygių rinkosi šią dalią? Kaip daugeliui pavyko būti ištikimiems priesaikai?

Taigi klausimai kilo ir tirpo bevakarojant jau namuose. Istorikas Darius Juodis su konkrečiais pavyzdžiais atsakinėjo mums ir liudijo, jog partizanai vienas kito nešaudavo, net ir sužeisto (buvo atvejų, kai užtaisydavo pistoletą ir pats sužeistasis rinkdavosi nuspausti jį ar ne), kad vadams ypač svarbūs buvo ryšininkai, kad išdavystes kurpė KGB, įbaugindama net partizanų žmonas, kad yra išdavikų, kurie viešai atsiprašė, bet visuomenė dar nebuvo pajėgi atleisti... Ir vėl sugrįždavome prie pirminio klausimo, o kas gi juos vertė kovoti? Daugelį ne baimė, o meilė Tėvynei, Tiesai.

Bandėme įvardinti kas mumyse stiprina meilę Tėvynei: šeima, kalba, išgyvenimai gimtose vietose, tradicijos, bendrystė su mus supančiais žmonėmis, tokie žygiai – susitikimai, dainos. Pajutome, jog augant mumyse Tėvynės meilei, skleidžiamės mes patys kaip asmenybės ir tampame tvirtesniais kasdienybės išbandymuos.

Vėlų vakarą žvelgėme vieni į kitus spindinčiomis akimis. Nuvargę, sušlapę, bet laimingi. Matyt, todėl, kad šiandien ūgtelėjo mumyse meilė tauriausiems idealams: Tėvynei, Laisvei, Šeimai, Dievui. Tuo ir dalinamės su jumis, mieli žmonės.

Onutė Grigaitė


Atgal

Paieška
Renginiai
<< rugpjūtis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Kokį turizmo būdą renkatės dažniausiai?

Keliauju pėščiomis
Keliauju dviračiu
Plaukiu vandens transporto priemone (valtimi, baidare ir kt.)
Keliauju autobusu (organizuotas pažintinis turizmas)
Keliauju automobiliu
Kita
Daugiau informacijos