2012.01.11
Profesoriaus Tado Ivanausko (1882-1970) gimtadienis Dainavos krašte

Tradicija paminėti prof. Tado Ivanausko (1882–1970) gimtadienį Čepkelių rezervato ir Dzūkijos parko veikloje tapo gyva tradicija. Ta proga aplankome Profesoriaus pamėgtas vietas, skaitome jo knygas, klausomės liudijimų apie jo gyvenimą ir diskutuojame apie gamtosaugos aktualijas.

Nuo Profesoriaus „užsikrėtėme“ troškimu bendrauti su mokiniais ir padėti jiems atpažinti autoritetus, gėrio kelius ir vertybes, kurios joms šviestų. Kaskart vis giliau suvokiame T. Ivanausko žodžius: „Įstatymai ir įsakymai negali išspręsti jokio klausimo, daug stipresnė priemonė – sąmoningumas įskiepytas į jaunas širdis“.

Tad, 129-ajam Profesoriaus gimtadieniui pakvietėme Marcinkonių pagrindinės mokyklos 8–10 klasių mokinius. Pasiūlėme jiems pasidomėti, ką veikė Profesorius, būdamas jų amžiaus ir taip pat dar trimis paukščiais Profesoriaus tyrinėtais Marcinkonių apylinkėse. Tad mokiniai skaitė knygas ir paruošė glaustas apžvalgėles šiomis temomis.

Gruodžio 15 d. po pamokų susirinkome didžiausioje mokyklos klasėje. Atėjo mokyklos direktorius Jonas Žieminykas, lietuvių kalbos mokytoja Audronė Česnulevičienė, biologijos mokytoja Zina Grigienė ir mokiniai (iš viso 15, nuo 5-10 kl.). O kartu ir Čepkelių rezervato bei Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos gamtininkai: Mindaugas Lapelė, Evaldas Klimavičius ir Onutė Grigaitė, kuri pristatė stendą apie T. Ivanausko – gimnazisto šeimą su nuotraukomis, bei gimtų vietų žemėlapiu ir uždegė gimtadienio žvakutę.

Lukas Miškinis su sese Vita Miškinyte papasakojo, kaip jaunasis Tadas mokėsi Lebiodkos dvare. Erikas Pipas su Deivydu Marčinsku apie Varšuvos ir Petrapilio gimnazijos laikus, Donatas Sūnelaitis apie gimnazisto Tado vasaros klajones po Čepkelius. Valentinas Valentukevičius gyvai pasakojo apie Profesoriaus ir savo „pasimatymus“ su kurtiniais, o Modestas Stankaitis apie kukutį.

Donatas Sūnelaitis išmoko eilėraštį, kuris liudija, jog žalvarnis – Marcinkonių paukštis:

Mano Marcinkonys

Žali žali pušynai. Žalvarniai ant laidų...,
O šiaudastogi kaime, – myliu tave, myliu!
Su tavo senais kryžiais, su mirtom ant langų,
Su girgždančiomis svirtimis sidabro šulinių.
Čia tiek auksinio smėlio- nors kepki pyragus,
Pavasariai šilagėlėm išsagsto kalnelius
Čia grybų karalijos ir spanguolių laukai
Kaimynai dzūkų taikūs – tai briedžiai ir šernai.

Žali žali pušynai. Migloti vakarai
Į ežerą subridę sustingsta ajerai,
Sumiega skardžiabalsiai ryto šaukliai – gaidžiai,
Susirenka prie stalo mūsų žili tėvai

Tada basi per smiltis, per ežerus gėlus,
Per žalią girių aidą – į vakarus tylius.
Tada per grikių sniegą, per žemuogių šlaitus,
Per tolimąją dainą parbėgam į namus.
Roma Petrušytė, 1970

M. Lapelė papildė mokinių pasakojimus detalėmis, kurių kol kas nėra knygose. Kaip antai skirtingus brolių Ivanauskų pasirinkimus, kodėl atsitiko taip, kad kovose su lenkais, Tadui teko kovoti priešingoje nei brolis pusėje.

E. Klimavičius pasidalino žiniomis iš savo paukščių stebėjimų Gudų girioje: kurtiniai tuokiasi tose pačiose vietose, kurias aprašė Ivanauskas. Žalvarniai, deja, Ivanausko parašyti kaip įparsti Marcinkonių apylinkių paukščiai, visai išnyko. O viena iš išnykimo priežaščių – kaime iš buvusių kelių šimtų karvių teliko 3. O juk karvių bandose veisiasi mėšlavabaliai-žalvarnių maistas. Tačiau kukutis, nors ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, bet dar matomas ir girdimas Marcinkonyse.

Po to žiūrėjome Eugenijaus Drobelio sukurtą filmą apie kurtinius ir jų tuoktuves, kuris visiems labai patiko. 

Tiek mokytojai, tiek mokiniai klausinėjo apie Ivanausko mokslus, veiklą, šeimą ir kalboms  nebuvo galo. Dėkojame mokyt. Z. Grigienei, kuri sujungė mokyklos tikrovę su saugomos teritorijos darbuotojų veikla. 
Pabaigoje suvalgėme gimtadienio pyragą ir išsiskirstėme su pakilia nuotaika. Kodėl pakilia? Mat patyrėme, kad gavome neįkainuojamą dovaną – prof. T. Ivanausko gyvenimu patvirtintą tiesą – paprastumas, pagarba kitam žmogui ir pažinimas vardan gėrio laiduoja pilnavertį gyvenimą.

Siekdami geriau pažinti prof. T. Ivanausko darbus ir kuo gyvena mūsų kolegos, 2011 m. gruodžio 19 d. grupė darbuotojų iš Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių rezervato atvykome į Žuvintą. Ežeras suposi nendrynuose, nuo apžvalgos bokštelio matėsi gražios saulės properšos, ledo dar nėra, tačiau pučia jau vėsokas pietvakaris. Ir stipriai pučia. Kažkur tolokai nutūpė pulkas ančių, praskrido paukštvanagis. O bokštelyje užuovėja, čia ir rezervato direktorius Arūnas Pranaitis, ir Algimantas Zubavičius, dirbęs čia ilgus metus. Pastarasis dabar ir yra pagrindinis mūsų vedlys į rezervato praeitį, tai žmogus, praleidęs šalia ežero didesniąją savo gyvenimo dalį, jisai prisimena susitikimus su Tadu Ivanausku, kaip būdamas dar vaikas pažino karklažvirblį, tuo ir profesorių pradžiugindamas.

Yra daug bendrumo tarp įvairių rezervatų, visur panašios apsaugos problemos. Tačiau daug kas priklauso nuo žmonių, dirbančių šį darbą. Štai Čepkeliuose yra nuolatos susiduriama su uogautojais, kurie čia eina iš vargo iki tol, kol raistas nebūna padengtas sniegu. Kokių tik nuotykių jie čia nepatiria, besislapstydami nuo inspektorių, kiekvienas jų turi savas vietas ir savo apsaugos metodus, bet svarbiausias jų tikslas yra kažkaip išgyventi. Algimantas Zubavičius pasakoja apie nelegalius žvejus Žuvinte. Labai humaniškai inspektoriai elgavosi, susitardavo, svarbiausia, kad žvejai neliestų paukščių kiaušinių ir kad nemedžiotų bebrų, o žuvį gaudydami neįkliūtų. Surastus tinklus sumesdavo į vieną vietą, iš kur jie vėl paslapčia digdavo ir taip sukdavosi draugiškas ratas, visi žinodavo, kad visi viską žino, ir tai ,kad ežeras yra visų bendras turtas.

Anksčiau čia pavasariais būdavo prirenkamos pilnos valtys paukščių kiaušinių. Apie tai sužinojome iš Artūro Micevičiaus, kuris gyvena atokiame Užuraistės vienkiemyje šalia Kabelių, jisai kurį laiką dirbo Žuvinto rezervate. Dabar taip nėra, paukščiai yra saugomi, senas vietinių žmonių verslas yra sustabdytas. O ar yra alternatyvų? Visiškai nevykęs buvo bandymas Žuvinte auginti Pekino antis. Eksperimentuojama ir dabar rezervate. Štai Arūnas Pranaitis atvyko į ūkininkų seminarą Dzūkijos nacionaliniame parke ir papasakojo apie rezervato gerą patirtį, kaip išnaudoti naminius galvijus apsaugant ežerą nuo užžėlimo nendrėmis. Ūkininkai taip pat skleidžia patirtį, kaip išnaudoti beribes žmogaus ir gamtos galimybes, nedarant jai žalos. Yra dar ir neišnaudotų progų: pvz. Žuvinte labiausiai nustebino, regis, beribiai nendrynai, o sodybose stogų dangos švediškos.

O štai pakelėje šalia plento link Merkinės yra tikras vietinių miškų gėrybių turgus. Tai irgi neišnaudoti mūsų resursai, pakelės prekeiviai nuolatos taip pat yra ant būties ribos – ką pasakys valdininkai. Todėl man pasirodė, kad ne nauja, tačiau regis gera yra Arūno Pranaičio mintis, kad parkas turėtų savo vietinių gėrybių prekybos vietą su savo emblema. Taip norisi galvoti. Eksperimetai kartais pasiteisina. Žuvintas, per daugelį savo gyvenimo metų patyrė ir nusisekusių, ir nepavykusių eksperimentų. O kaip dabar reikėtų vertinti bebrų reklimatizaciją, kurią būtent čia kažkada pradėjo Tadas Ivanauskas? Gamtininkus, ir ne tik, dažnai džiugina šis darbštuolis, tenai kur žmogus užleidžia vietą, ją užima bebrai, ir nėra ant ko pykti. Tik skubėti niekur nepaskubėsi, laikas geriausiai įvertina, tai kas nusiseka. Todėl kiekvienas neskubrus ir taikus atėjimas į gamtą yra gerbtinas. 

Romas Norkūnas, Onutė Grigaitė


Atgal

Paieška
Renginiai
<< rugpjūtis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Kokį turizmo būdą renkatės dažniausiai?

Keliauju pėščiomis
Keliauju dviračiu
Plaukiu vandens transporto priemone (valtimi, baidare ir kt.)
Keliauju autobusu (organizuotas pažintinis turizmas)
Keliauju automobiliu
Kita
Daugiau informacijos