\\r\\n










ŠILINIŲ DZŪKŲ GRYBAVIMO TRADICIJA


Lietuvoje grybaujama visur, bet šilų dzūkų grybavimo tradicija yra išskirtinė. Gamtinė aplinka nulėmė, kad šilinių dzūkų krašte ilgus šimtmečius plėtojami verslai susiję su miško gėrybių naudojimu. Jie turėjo didelę reikšmę išgyvenimui ir metų bėgyje tapo svaria kultūros dalimi, persmelkiančia visą žmonių pasaulėjautą. Jau XIX a. literatūroje ir kituose istoriniuose šaltiniuose aprašomi išskirtiniai šių apylinkių grybų pardavimo mąstai, ką paliudija iki mūsų dienų išlikęs posakis – ,,gyvenc iš kašelių“. Šilų Dzūkijoje grybai bei grybavimas įgijo įvairių dvasinės kultūros formų (papročiai, tikėjimai, dainuojamoji ir pasakojamoji tautosaka), kurios nėra tokios dažnos ir taip stipriai išreikštos likusioje Lietuvos dalyje. Grybavimo tradicija reiškiasi miško ir gamtinės aplinkos pažinimu ir pagarbos demonstravimu; išskirtiniu grybų suvokimu ir įvardijimu; tikėjimų ir apeiginių praktikų gausa ir gyvybingumu bei grybų paruošimo technikų meistriškumu.


Grybai įvardijami Dzievo rasa, sėkla iš dangaus. Įvairiais apeiginiais veiksmais mėginama užtikrinti grybavimo sėkmę. Ypatingas vaidmuo čia skiriamas vertingiausiems grybams – baravykams, šilų dzūkai juos ir vadina bendriniu žodžiu ,,grybas“. Pirmi grybai (baravykai) pasirodo gegužės mėnesį, vadinami mojiniai, o paskutiniai – zelionkiniai dygsta kartu su žaliuokėmis (zelionkomis) iki užsnigimo. Pagal rūšis baravykai dzūkų skirstomi į trakinius baltagalvius (beržyniniai ir kiti baravykai) ir juodagalvius (pušyniniai baravykai). Pardavimui taip pat nuo seno rinktos voveraitės (lepeškos); į kašelę kartais įkrisdavo ir kazlėkai, makavykai (juodzikiai) ar raudonviršiai (varnėkai); rauginimui rinktos žaliuokės (zelionkos), rudmėsės (rudamėsės), o kiti grybai nevertinti ir tiesiog vadinti – budėmis.


Šilinių dzūkų tradicinė virtuvė neįsivaizduojama be grybų, o labiausiai tradicinė Kūčių vakarienė neįsivaizduojama be grybų rasalo, ausyčių (piroškių) ir kitų patiekalų iš grybų. Dar šiandien gaminami ir vaistai iš musmirių, bobausių (šmarškų), beržo grybo (cyro) ir kitų.


Pagrindinis grybautojo įrankis – kašelė. Kašelė – tai balaninis krepšys, nešiojamas ant pečių. Voveraitės (lepeškos) rinktos į grybavimo kašikus, kuriuose tilpdavo apie 100 kg lepeškų (tokį galima pamatyti ir Marcinkonių etnografinėje ekspozicijoje) arba tiesiai į vežimus. Duonkepiai pečiai grybų džiovinimui kuriami du ar daugiau kartų per dieną, o seniau tam naudotos ir pirtys. Kai kuriuose kaimuose (Zervynų, Mančiagirės ir kt.) buvo tam specialiai įrengtos grybinės – bunkeriai. Tokie statiniai išskirtinai būdingi tik šilinių dzūkų kaimams.


Didelis grybautojo pranašumas yra grybijų žinojimas. Šių vietų perdavimas vaikams simboliškai atkartoja žemdirbių kultūroje svarbų žemės paveldėjimą. Tai sąlygoja, kad grybijos neišduodamos ir slepiamos nuo svetimųjų, grybijomis rūpinamasi – neardoma miško paklotė. Iš kartos į kartą perduodamos ne tik grybijos, bet ir žinios, kaip stebint gamtą orientuotis grybavimo metu. Grybaujama nuo balandžio mėnesio, kai ima dygti bobausiai (šmarškos) iki lapkričio mėnesio, kol užsninga ar namo pareinama su vienu grybu. Baigus grybauti įprasta atsisveikinti su savo grybijomis, su mišku – užlaušč pušelaitį (simboliškai užlaužiama šakelė ar maža pušelė žymėjo sezono arba žmogaus grybavimo veiklos pabaigos laiką).


Daugiau informacijos: 
Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas.


Kaip_elgtis_mi__ke_grybaujant.jpg



1 2 3 4



Paieška
Renginiai
<< spalis, 2022 >>
P A T K P Š S
1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31