Geležinkelio stoties storija
Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelis buvo antroji didelė geležinkelio linija Rusijos imperijoje (pirmoji Peterburgas-Maskva). Tiesti geležinkelį valstybės iždo lėšomis buvo numatyta caro Nikolajaus I 1851 m. vasario 15 d. įsaku. Jo ilgis - 1250 kilometrų. Geležinkelio statybos direktoriaus pavaduotoju 1852 m. buvo paskirtas geležinkelių, įvairių inžinerinių įrenginių statybos specialistas, Stanislovas Kerbedis.
1857 m. sausio 26 d. caro Aleksandro II įsakymu, Vyriausiajai Rusijos geležinkelių bendrovei, leista pradėti tiesti geležinkelį iš Peterburgo per Vilnių į Varšuvą.
Geležinkelio tiesimas turėjo tiesioginės įtakos ir Marcinkonių kaimo augimui. Iki tol Marcinkonyse daugiau buvo gyvenama arčiau bažnyčios, Sodžiuje. Nutiesus geležinkelį, kaimas tapo viena iš jo stočių. 1860 m., atokiau nuo sodžiaus, pradėti statyti keleivių ir du gyvenamieji namai. 1861 m. jie baigti ir dar pastatytas vandens bokštas su pastatu vandens pompai bei butu mechanikui, įrengtas peronas, krovinių platforma. 1862 m. gruodžio 15 d. atidaryta ketvirtos klasės stotis, kur garvežiai galėjo papildyti vandens atsargas. Pirmasis stoties viršininkas buvo Fiodoras Riabovas. Marcinkonių geležinkelio stotis su kaimyninėmis stotimis jungėsi 3 telegrafo laidais, veikė vienas telegrafo aparatas. Pagrindiniai kroviniai, kurie buvo iškraunami arba pakraunami stotyje, tai grūdai, valgomoji druska, akmens anglis, malkos ir mediena. Iš 1911 m. eismo tvarkaraščio matyti, kad Marcinkonių stotyje stodavo ir pašto traukinys.
Prie geležinkelio kūrėsi rusų ir lenkų tautybės tarnautojai, taip pat žydai, kurie vertėsi prekyba, turėjo čia parduotuves, kepyklą, keletą aludžių. Aplink stotį pradėjo formuotis miestelio tipo gyvenvietė.
Geležinkeliu iš Sankt Peterburgo į Varšuvą ir atgal retkarčiais važiuodavo pats Rusijos caras ar jo šeimos nariai. Kiekvienu tokiu atveju buvo imamasi ypatingų apsaugos priemonių. Geležinkeliui nuo Lentvario iki Marcinkonių saugoti buvo skiriama bent pora pulkų kariuomenės. Saugodavo pėsčia ir raita vietos policija. Iki 100 sieksnių atstumu nuo geležinkelio gyvenę žmonės buvo patikrinami, sudaromi jų sąrašai. Buvo stabdomas ir miško plukdymas Merkio ir Ūlos upėmis.
Marcinkonyse buvo ir siaurasis geležinkelis, kurį vietiniai iki šiol vadina ,,Prancūzkeliu“, nes prie jo tiesimo darbų Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo 120 prancūzų karo belaisvių, prižiūrimų 10 vokiečių prižiūrėtojų.
Geležinkeliukas buvo pradėtas tiesti 1914 m. siekiant palengvinti medienos gabenimą iš kirtaviečių iki lentpjūvės ar geležinkelio stoties. Lietuvos teritorijoje jo ilgis buvo 10 km. 1914 m. geležinkelis buvo nutiestas iki Katros upės, pratęstas 1916–1917 m. Geležinius pabėgius ir bėgius darbininkai vežiojo savo darbo rankinėmis drezinomis. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo nutiesti atsišakojimai ir Baltarusijos teritorijoje. Bendras siaurojo geležinkelio ilgis - 28,5 km.
Buvo iškasti šulniai vandeniui, pastatytos prasilenkimo vietos, stoteles.
Buvo trys garvežiai. Visiškai užsikrovęs anglimi ir vandeniu, garvežiukas svėrė 11 tonų, su sąstatu išvystydavo 30 km. per valandą greitį. Suvažinėti į abi puses reikėjo 600 kg. anglies. Aptarnaudavo sąstatą trise: mašinistas, padėjėjas ir konduktorius. Sąstatą paprastai sudarydavo trys atviros platformos. Turėjo ir keleivinį vagoną.
1920 – 1939 m. mišką kirto ir geležinkeliuku medieną vežė lenkai. Siaurukas buvo vienintelis kelias, kuriuo Grybaulios, Musteikos, Zubovo, Pagarendos, Matylių Katros, Kazliškių, Berštų, Pervomaisko, Benkų bei kitų Lietuvos ir Baltarusijos kaimų gyventojai pasiekdavo platųjį pasaulį. Rudeniop žmonės važiuodavo grybauti, uogauti. Vienu kartu galėjo važiuoti iki 150 žmonių.
Kai kurios atšakos pradėtos ardyti apie 1961– 1963 m. Medienai išvežti siaurasis geležinkelis buvo naudojamas iki 1974 m.

Ką veikti atvykus traukiniu?

Atvykę rytiniu traukiniu galėsite visą dieną pakeliauti po Marcinkonių apylinkės pėčiomis ar dviračiais.

O jeigu atvyksite pietiniu traukiniu, tad liks pasižvalgymui tik pusdienis. Bet vasaros dienos ilgos ir kruopščiai apgalvojus maršrutą spėsite pamatyti visas įdomybes.

 

Pėstiesiems Marcinkonių apylinkėse yra pažymėtos trys trasos:

  1. Girinio pažintinis takas - 3,6 km ilgio
  2. Zackagirio pažintinis takas - 13,8 km ilgio, tačiau galima pasirinkti 7 km arba 10,5 km atkarpas
  3. Čepkelių mokomasis takas - 1,5 km ilgio, tako pradžia 6 km nuo Marcinkonių lankytojų centro

 

Dviratininkai gali rinktis net iš penkių pažymėtų trasų:

  1. Marcinkonys-Darželiai-Kapiniškiai-Margionys-Marcinkonys - atstumas: 26 km, trukmė: 4 h
  2. Marcinkonys-Čepkeliai-Musteika-Margionys-Marcinkonys - atstumas: 39 km, trukmė: 5 – 6 h
  3. Marcinkonys-Lynežeris-Kašėtos-Zervynos-Marcinkonys - atstumas: 35 km, trukmė: 5 h
  4. Marcinkonys-Zervynos-"Ūlos akis"-Žiūrai-Marcinkonys - atstumas: 30 km, 42 km, trukmė: 5 – 6 h
  5. Zervynos-Trakiškiai-Puvočiai-Marcinkonys - atstumas: 26 km, 35 km, trukmė: 4 – 5 h

 

O praalkę galėsite paragauti kulinarinio dzūkų paveldo iš anksto užsisakę degustacijas:

 

Rūtos Sakalienės tautinio paveldo produkto – naminės duonos kepimas ir ragavimas
Marcinkonių km., Varėnos raj., tel. + 370 615 34306

Linos ir Egidijaus Černiauskų sodyboje tautinio paveldo produkto – grikinės „babkos“ kepimas bei kitų vietinių patiekalų ragavimas
Kapiniškių km., Varėnos raj., tel. +370 629 64868


Paieška
Renginiai
<< birželis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"?

Baravyką
Lepšį
Kazlėką
Voveraitę
Ūmėdę
Musmirę
Daugiau informacijos