Kovo 10
dieną, pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30 – metį, Dzūkijos
nacionalinio parko „Šalcinio“ svetainės galerijoje atidaryta Alytaus
kraštotyros muziejaus paroda „Vandenų kultūrinė atmintis: gyvenimas prie
Nemuno“ ir Merkinės bibliotekos paroda apie Didžiąją mūsų upę – apie tą jau
nutolusį gyvenimą, kurį atspindi seniausios knygos ir apie dabartinį jau
naujovišką buvimą prie upės, bet vis dar prisimenant, koks svarbus Nemunas buvo
mūsų tėvams ir seneliams. Apie tai, gyvenimą prie upės, patirtis ir
pastebėjimus dieną iš dienos stebint, tyrinėjant Dainavos kraštą, kalbėjo ir rašytojas Henrikas
Gudavičius.
Alytaus kraštotyros
muziejaus istorijos skyriaus vedėja Vilma Jenčiulytė prisiminė, kaip sekėsi
sukurti fotografijos darbų parodą. o gamtininkas dr. Mindaugas Lapelė
papasakojo, ką reiškia gyventi ir kurti prie Nemuno. Pamatėme gražių, netikėtų
vaizdų. Ir savotiškų atradimų. Lenkų ir baltarusių proza bei poezija apie
Nemuną visiems šiek tiek girdėta, o pasirodo, kad ir garsioji rusų poetė Ana
Achmatova taip pat minėjo mūsų Nemuną. Daug aiškesnis pasidarė ir Stepono
Kolupailos raštuose minimas toks Didžiosios mūsų upės apibūdinimas: „naminė
mano upė“. Taigi būtent tokie yra Adomo Mickevičiaus žodžiai. Ir Lietuva šiam
pasaulinio garso poetui yramielesnė už
sveikatą, ir Nemunas labai gražiai pavadintas.
Dar daug
buvo gražių prisiminimų ir vaizdų apie Nemuną, o pokalbio pabaigoje Algimantas
Černiauskas priminė, ką rašė filosofas Romualdas Ozolas: Nemuną reikia ginti,
būtina jį apginti kaip nacionalinę upę, kai kėsinasi ją tvenkti tie, kurie
galvoja tiktai apie naudą sau.Maloniai
kviečiame aplankyti parodą, kuri „Šalcinio“ galerijoje veiks iki balandžio 10
d.