Parodą galima aplankyti
etnografinėje sodyboje – muziejuje Marcinkonyse iki š.m. rugsėjo 30 d.
Audimas
Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi kapinynuose rasti audinių
fragmentai datuojami II–III a. Nustatyta, kad daugumas jų austi iš vietinės
žaliavos – vilnonių ir lininių verpalų.
Daugiausia
jie buvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės, staltiesės, užvalkalai,
rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt. audiniai buvo audžiami
iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. XIX a. antrojoje pusėje
pradėta vartoti medvilnę bei šilką, XX a. – dirbtinį šilką ir kitas sintetines
medžiagas.
Lietuvių
moterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė audiniuose. Jos pačios verpė gijas iš
linų, kanapių, vilnų. Verpalus dažydavo augalų lapais, žiedais, šaknimis,
medžių žieve, samanomis, balų rūda. Verpti pradėdavo dar mergaitės ir kraudavo
į kraičių skrynias baltas drobes, raštuotų audeklų rietimus, juostų kamuolius.
Audinių
raštus nulėmė tradicijos, medžiaga, audimo būdas, paskirtis. Tai paprasti,
daugelį šimtmečių tobulinti motyvai, vadinami langais, ratais, kryželiais,
akelėmis, katpėdėlėmis, koreliais, dobiliukais, ąžuolo lapais ir t. t. Viename
audinyje pasikartoja keletas motyvų.
Tautiniai
drabužiai ir kiti tradiciniai audiniai yra svarbus regiono tapatumo požymis.
Paprasto kasdieninio drabužio paskirtis – ne tik apsauga nuo atmosferos sąlygų,
bet ir socialinis rodiklis, rodantis žmogaus padėtį visuomenėje. Tautiniai
drabužiai pabrėžia ryšį su savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje
apibrėžto regiono visuomenės dalimi. Drabužiai susiję ne tik su gyvenamąja
vieta, aplinka, bet ir su praeitimi, legendomis, padavimais, dainomis,
pasakomis. Tais laikais drabužiai buvo individualesni, įvairesni, nes
kiekvienas kaimas, regionas audė ir siuvosi juos laikydamiesi prosenelių
tradicijų.
Renginiai
Renginiai 
