Verbų Sekmadienistai graži pavasarinėšventė, švenčiama paskutinį sekmadienį prieš Šventas Velykas. Nuo senų laikų į bažnyčią buvo
nešamos ir šventinamos verbos, kurios liaudyje priskiriamos atgimstančiai
augmenijai, gamtos gyvybei simbolizuoti. Liaudies tradicijų aprašymuose minima,
jog į namus parnešta pašventinta verba saugo nuo visokio blogio. Grįžus iš
bažnyčios, verba pasmilkomi kambariai, apeinami laukai. Praėjusių metų verba
pagarbiai sudeginama ir jos pelenai sudedami į drobinį maišelį, kad namus
saugotų nuo Perkūno. Verba senovėje buvo paprasta kadagio šakelė, perrišta
raudonu siūlu. Grįžus iš bažnyčios Verbų sekmadienį, šeimos narius išplakdavo
pašventinta verba, tikint, kad taip jie įgis stiprybės ir sveikatos.
Kad prisiminti senąsias tradicijas ir išmokti rišti šiuolaikines
dzūkiškas verbas, sumanėme suorganizuoti renginį „Verbų Sekmadienio tradicijos“
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos
lankytojų centre Merkinėje.
Prieš renginį buvo atidaryta A.Ramanausko Vanago gimnazijos dailės
studijos moksleivių tapybos darbų paroda. Salė nušvito ryškiom pavasario
spalvom.
Susirinkę į renginį svečiai sužinojo apie Dzūkijos krašto verbų
sekmadienio tradicijas, o po to iš išaugintų ir surinktų Parko darbuotojos
Laimos Saviščevienės augalų mokėsi rišti dzūkiškas, visai nedažytas, ryškias ir
spalvingas savo natūraliais augalais, verbas. Į svečius atvyko ir Lietuvos
televizija.
Verbas pavyko surišti visai neblogas. Nurištos savo rankomis jos dar
brangesnės ir reikšmingesnės. Dabar kiekvienas galės, sekmadienį pasišventinęs
verbą bažnyčioje, nuplakti savo artimuosius, sakydamas: „ne aš plaku, verba
plaka, po nedėlios ir Velykos. Ar žadi margutį?“