Parko miškai yra turtingiausi Lietuvoje savo grybų derliais. Iš valgomų grybų daugiausia tikrinių baravykų, voveraičių, nemažai šilbaravykių ir makavykų. Marcinkonių apylinkių smėlynuose rudeniop pasipila žaliuokės. Tačiau maistui renkame 10–15 rūšių, o vien stambiųjų grybų (makromicetų) Parko teritorijoje surasta 771 rūšis, tarp jų ir 32 saugomos rūšys. Ypač daug retų grybų rūšių yra Parko rezervatų senuose eglynuose ir kituose senuose miškuose, kur daug negyvos medienos, virtėlių ir stuobrių. Ant medžių kamienų puikuojasi retos kempinių rūšys: tikroji raudonpintė, rausvoji pintainė, tikrinis blizgutis. Neįprasta išvaizda dėmesį patraukia ir kopūstgalvis raukšlius, korališkasis trapiagrybis ar šakotojo sėdžio kolonijos. 

Viena įdomiausių ir paslaptingiausių gyvųjų organizmų grupių yra kerpės. Tai drauge glaudžioje simbiozėje gyvenantys grybai ir dumbliai, dabar priskiriami grybų karalystei. Nereiklios kerpės dažnai pirmosios įsikuria ten, kur dar negali augti kiti grybai ar augalai. Sausuose Dzūkijos smėlynų šiluose žemės paviršių beveik ištisai dengia elninė ir miškinė šiurės, kurias dzūkai vadina „baltosiomis samanomis“. Tačiau tai tik pora rūšių iš turtingo Dzūkijos kerpių floros sąrašo, kurį sudaro net 258 rūšių kerpės, kai Lietuvoje iš viso žinoma apie 400 kerpių rūšių. Jos įsikuria ant įvairių medžių rūšių, pūvančių kelmų, dirvožemio, akmenų. Švariuose upeliuose aptiktos net vandens kerpės. Kerpių rūšių gausa pasižymi ir granitiniai panemunių rieduliai, rūšių įvairove prilygstantys šiaurės vakarų Lietuvos riedulynams, nors pačios rūšys ir skiriasi. Nacionaliniame parke surastos ir 11 saugomų kerpių rūšių.

Archyvas

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"? Baravyką Lepšį Kazlėką Voveraitę Ūmėdę Musmirę Daugiau informacijos