Reljefas

Apie du trečdaliai Parko teritorijos plyti Dainavos smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas iš unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai, kurių atsiradimą poledynmečiu sąlygojo pakankamai storas smėlio sluoksnis, lygus paviršius, sausas, vėjuotas klimatas ir menka augalija. Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais, smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vakarinis Parko pakraštys „užkopia“ ant Dzūkų moreninės aukštumos kalvų.

Į šiaurę nuo Merkinės smėlingos terasinės lygumos dubakloniuose telkšo ežerų virtinės, o šiauriau – Subartonių Dzūkų aukštumoje – vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovaizdžiai su įvairia dirvožemių ir naudmenų danga. Daubose neretai susiformuoja nedidelės pelkutės. Ypatingai išraiškingos, didelės kalvos iškyla ties Lizdų, Klepočių, Druskininkų kaimais, ir kraštovaizdis čia labai primena Aukštaitiją.

Labai savotiškas kraštovaizdžio tipas yra upių, ypač didžiųjų, slėniai. Tekėdamos per skirtingus kraštovaizdžius, upės tarsi sujungia juos į vieną visumą. Ypač daug įtakos dabartiniam Parko reljefui turėjo Nemuno veikla. Jo senovinį kelią žymi platūs 4–6 km slėniai ties Panaros ir Netiesų kaimais ir 2–3 km spindulio kilpa su senvagėmis buvusioje Pakrykštės pelkėje. Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos – Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Siuvėjas ties Maksimonimis. Nemunas suklostė ir plačias terasas ties Panara, Gudeliais, Netiesų ir Druskininkų kaimais.

Upės keičia Parko reljefą ir dabar: Ūla ardo stačius smėlio skardžius, intensyviai vingiuoja Grūda. Gausūs šaltiniai išplauna stačiašlaites pusapvalias daubas, vadinamas sufoziniais cirkais, giliai į smėlėtąją lygumą įsirėžusio Skroblaus upelio slėnio šlaituose.

Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio, o aukščiausias taškas  – Dalgiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), kuris yra žemyninių kopų telkinyje į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia vieta – Nemuno vaga ties Krikštonimis, esanti 66 m virš jūros lygio. Santykiniai aukščiai didžiausi Nemuno, Merkio, Ūlos, Skroblaus šlaituose bei kopų ruože. Ties skardžiais šlaitų aukščiai neretai viršija 40 m.


Klimatas

Parko teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, dėl didesnio nuotolio nuo jūros ir pietinės padėties klimatas kontinentalesnis nei kitose Lietuvos dalyse. Per metus vidutiniškai iškrinta 624 mm kritulių, du trečdaliai šiltuoju metų laikotarpiu. Gaunama saulės radiacija – 86 kcal/cm2 per metus – viena didžiausių Lietuvoje. Čia yra ir vieni didžiausių Lietuvoje paros, taip pat ir metų temperatūros, svyravimai. Tam įtakos turi dideli smėlingi plotai, lengvai įšylantys, bet lengvai ir atiduodantys sukauptą šilumą. Dėl karšto ir šalto oro srautų susimaišymo gana dažnai pasitaiko lokaliniai lietūs ar net audros, apimantys tik nedidelę teritorijos dalį.

Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4°C, minimali -40°C; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7°C, maksimali +37°C (aukščiausia Lietuvoje). Čia pačios anksčiausios ir vėlyviausios šalnos. Vakarinės Parko dalies klimatas kiek švelnesnis, nes nemažai įtakos turi ir Nemuno slėnis. Ypač išsiskiria Merkinės apylinkės, kur ir pavasaris ateina kokia savaite anksčiau nei į Marcinkonis, čia daug mažesnė ir šalnų tikimybė.


Paieška
Renginiai
<< gruodis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Kokį turizmo būdą renkatės dažniausiai?

Keliauju pėščiomis
Keliauju dviračiu
Plaukiu vandens transporto priemone (valtimi, baidare ir kt.)
Keliauju autobusu (organizuotas pažintinis turizmas)
Keliauju automobiliu
Kita
Daugiau informacijos