Kur šalciniai alma



Senoji Musteika

„Senoji Musteika” (2005 m.)

Informatyvų ir poetišką filmą DVD formate sukūrė J. Bilinskas, E. Drobelis, H. Gudavičius ir R. Norkūnas. Sniegas dideliais dribsniais krenta ant kaimo sodybų ir diktoriaus balsas, dvelkiantis ramybe, pasakoja apie Čepkelių raisto pakraštyje, Gudų girios viduryje pasislėpusį gatvinį – kupetinį Musteikos kaimą užsimindamas, kad šiame kaime profesorius Tadas Ivanauskas 1918 metais įkūrė pirmąją šiame krašte lietuvišką mokyklą. Mokyklos idėja gyva ir dabar, nes tame pačiame name žygeivė Asta Žukaitė suorganizavo amatų mokyklą, kurioje žygeiviai ir kraštotyrininkai mokėsi pinti karbijas, kašeles grybavimui. Jauku dirbti troboje žiemą, kai daugiau laiko, kai atgyja vakarais pasakos ir legendos.
Tačiau filmas neapsiriboja šios mokyklos pamokomis. Filmavimo grupė kviečia pasižiūrėti, kaip liejamos žvakės, stovuose sėdinti audėja audžia sudėtingą drobės raštą. Pas Pauliną Stasiulionienę pernai šio amato mokėsi varėniškė Rimantė Galinienė. Stogo dengimo paslaptis atskleidžia jos vyras Jonas Stasiulionis, o Stasys Šestavickas kuria dzūkišką kašelę. Tačiau prieš tai dar reikėjo surasti tokios kašelės darymui tinkamą pušį ir paruošti medį. Nesėdi be darbo troboje ir bitininkas Vytas Tamulevičius. Ruošia bitėms korius ir avilius.
Į žemę grįžta pavasaris. Pirmieji neįmantrūs pavasario žiedai. Visi kruta, juda, kapstosi vištos, į būrelį glaudžiasi avys, prasideda mėšlavežis, iš duobių pamiškėse iškasamos bulvės. Nedidelis tas dzūkiškas ūkelis, bet Musteikos kaime jis dar gyvas kaip niekur kitur. V. Tamulevičius eina apžiūrėti savo drevių, ir pats laikas žiūrovui priminti apie vieną archaiškiausių amatų – drevinę bitininkystę. Genamos karvės ir nors jų per pastaruosius metus sumažėjo tris kartus, bet kaimui, neturinčiam parduotuvės, užtenka savo pieno, sviesto ir varškės. Jame gyvas ūkinis bendravimas, namudiniai mainai.
Kaime 15 kryžių. Tris didžiuosius vidury kaimo ir raudonųjų partizanų nužudytiems musteikiškiams atminti – statė kartu. Nepastebimai prieš žiūrovų akis praslenka visi metų darbai: žiemos, pavasario, vasaros, rudens. Jau kasamos bulvės. J. Stasiulionis kartu su Romu Norkūnu lenkia lanką arkliui. Į Musteikos kaimą iš Zervynų atvyko Algis Svirnelis ir su geiniu kopia prie drevių. Ne pramogai. Dzūkijos nacionalinis parkas Musteikos kaime kuria Drevinės bitininkystės ekspoziciją, atvirą muziejų po dangumi. A. Svirnelis, kabodamas ant geinio suolelio, įsitvėręs peikeną, skobia drevę pušyje. Sunkus tai buvo darbas. Senovėje bartininkas tokią drevę, kabodamas ant geinio suoliuko, pasišviesdamas su gagančium išskobdavo per naktį. Tai, kad ši drevė skobta ne vien su peikena ir kaltu, išduoda vienintelis epizodas, kai A. Svirnelis iš skobiamos drevės išsemia saują pjuvenų, bet tai nedidelė klaidelė, ir netrukdo nei filmo kokybei, nei sutrukdė įkurti Drevinės bitininkystės muziejų 2006 metais Musteikos kaime.





Keliaujantiems lėtai su Martynu Starkumi. Dzūkijos nacionalinis parkas 

„Keliaujantiems lėtai su Martynu Starkumi" -- tai keturių dokumentinių filmų ciklas apie Lietuvos nacionalinių parkų puoselėjamas gamtos ir kultūros vertybes. Filmuose pristatomos Dzūkijos, Aukštaitijos ir Žemaitijos nacionalinių parkų saugomos teritorijos produktų ir paslaugų ženklinimo tikslai, pateikiami ženklu pažymėtų produktų ir paslaugų pavyzdžiai.

Filmų herojus -- keliautojas Martynas Starkus lėtai keliauja po Lietuvos nacionalinius parkus, neskubėdamas įsijaučia į jį supančią laukinę gamtą, susipažįsta su vietos gyventojais, perpranta jų papročius, išbando iki šiol puoselėjamus tradicinius krašto amatus, dalyvauja autentiškuose gamybos procesuose.

Kviečiame ir Jus pasirinkti aplinkai draugiškesnį keliavimo būdą, įsibūti gamtoje ir neskubant atrasti tikrąsias mus supančios aplinkos vertybes.

Filmų ciklas yra projekto „Darnios Lietuvos saugomų teritorijų raidos puoselėjimas" dalis. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis.

Išsamiau:
www.maps.lt/keliaujantiemsletai
www.gamtoje.org




Festivalis gamtoje „Vidur girių"

Gamtininko Eugenijaus Drobelio knygos „Vidur girių" pristatymas ir gervių apskaita Čepkelių rezervate.
2014 m. balandžio 4-5 d.
Festivalio organizatoriai: Baltijos aplinkos forumas, Dzūkijos nacionalinis parkas, Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas.
Parengė Daina Karlonaitė



Dzūkijos nacionalinio parko gamta


Dzūkija-Dainavos upynas ir ledynai


Dzūkijos nacionalinis parkas

„Dzūkijos nacionalinis parkas“ (1995 m.).

Pirmajam filmui apie Parką buvo iškeltas sudėtingas uždavinys: per 25 minutes vaizdu, kartais naudojant sinchroninį garsą, kartais komentuojant, parodyti didžiausią saugomą teritoriją Lietuvoje, šilinių, gruntinių ir panemunių dzūkų gyvenimą, nepamirštant istorijos ir Krėvės ir į visą tą vaizdų bei garso kaleidoskopą pasistengti įpinti statistinių duomenų. Videofilmo kūrimą inicijavo ir finansavo Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, o sukūrė „Kraštotvarka“. Kūrybinėje grupėje šalia Vigmanto Balevičiaus ir Raimundo Baltuškevičiaus dirbo ir Parko darbuotojai Algimantas Černiauskas, Henrikas Gudavičius ir Mindaugas Lapelė.
Nors šio filmo montažas nėra idealus, o muzikinis fonas kartais nusprūsta, nesujungdamas besikeičiančių epizodų, šis filmas 1995 – 2007 m. tapo vienu iš populiariausių ir dažnai pageidaujamų pasižiūrėti Merkinės lankytojų centre vykusiose gamtosauginio švietimo pamokose. Net ir praėjus daugeliui metui žiūrovas patiki, kad šį kraštą verta pažinti ir mylėti. 




Kaimo Amatų seminaras

„Amatų seminaras Marcinkonyse“ (1997 m.)

Videofilmą kūrė J. Bilinskas, A. Černiauskas, V. Černiauskas, H. Gudavičius, A. Norkūnas. Filme be patoso ir skubos pasakojama apie DNP gamtosauginio švietimo centre „Arnika“ vykusi Amatų seminarą Šeimininkai seminaro dalyviams iš Lietuvos nacionalinių ir regioninių parkų, suaugusių švietimo centrų pirmiausia rodo statomą Klojimą, kuriamą Etnografijos muziejų, pirmuosius jo eksponatus. Seminaro dalyviai, jauni ir pagyvenę žmonės, 5 dienas mokėsi iš paprastų kaimo žmonių, kaip pinti sodą, kuris savo šviesa sušildo namus, drožti klevo šaukštą, iš pušies balanų nupinti dzūkišką kašelę ar iš vaško lieti žvakę, nužiesti puodynę iš molio, surišti ryškiaspalvę verbą, nupinti vyžą, ar iš pušies šaknų nupinti karbiją iš vytelių – krepšį. Videofilme tarsi kaleidoskope keičiasi darbų mokymo vaizdai: sunkių darbų patirtį liudijančios mokytojų rankos lanksto trapų rugio šiaudą, stropiai dėlioja pinamos vyžos pynę. Paskutiniuose videofilmo kadruose mažas berniukas, azartiškai pjaunantis lentą, akimirkai pakelia akis tiesiai į kameros objektyvą, į žiūrovą, tarsi klausdamas, ar seminaro dalyviai, susipažinę su kūrybiniu amatų procesu, suras jėgų ir noro tobulinti savo įgūdžius, ar perduos įgytas žinias savo krašto jaunimui, nes bet kuriam iš seminare parodytų darbų išmokti dar reikės daug papildomo laiko. Filmas nėra mokomasis. Jį pažiūrėjęs neišmoksi nei austi, nei verbą sudėlioti, nei vyžą nupinti, bet galima susidaryti bendrą supratimą apie Parke gyvenančių žmonių amatus.




Gražioji Grobikė

”Gražioji Grobikė” (1997 m.)

LTV kūrybinė grupė “Gamtoje”, vadovaujama operatoriaus ir režisieriaus Vyto Jankevičiaus sukūrė poetinį filmą apie įspūdingiausią Lietuvos upę. Filmas prasideda ne nuo upės ištakų, šaltinio, o užtvankos vidurupyje – Rudnios kaime. Užtvankos, kuriai filmo kūrėjai suteikia mistinę galią. Žmonės pastatė užtvanką Ūlos upėje geležies rūdos gavybai. Nustojus gaminti geležį iš balų rūdos ir rūpintis liejyklos statiniais, po 1841 metais įvykusios didelės liūties, užtvanka sugriuvo ir prasiveržusi ūmiu srautu žemyn upė įgavo grobikės bruožų. Aukštupyje išdžiuvo Dubos upė, išnyko Pelesos ežeras, o jo intakai Pelesa ir Nočia pasuko į Ūlą. Tai filmo kūrėjų interpretacija ir geologai, gal būt, pateiktų kiek kitokią versiją, bet filmas ne mokslinis ir ne istorinių žinių šaltinis, o kviečiantis pažinti gamtą. Gryna tiesa tai, kad numelioravus Ūlos aukštupį, žmogus žavią upę pavertė melioraciniu kanalu ir laukinę gamtą tose vietose primena tik nendrinė lingė virš kultūrinių pievų. Iš tiesų Ūla aukštupyje iš Katros upės atėmė 6 intakus, tris ežerus ir upės ilgis nuo 50 km. pailgėjo iki 85 km., tuo pateisindama “gražiosios grobikės” vardą. Kelionėje įnoringa, žavingai nuo Kriokšlio kaimo vingiuojančia upe, žiūrovas regi ne tik stačius upės krantus, taip viliojančius daugumą turistų, bet ir pievose, ežeruose, per kuriuos teka Ūla, kleketuojančią, švilpaujančią, ūbaujančią paukščių karaliją.. Filmo kūrėjai parodo ir tai, ko niekada nepamatys tūkstančiais kasmet plaukiantys iš taško A į tašką B. Ūlos ežerėlio vaizdai iš oro. Hidrologai taip ir nesutaria, ar Ūla teka per ežerėlį, ar ji aplenkia, bet tai, ką mano žmonės, upei visiškai nesvarbu ir ji teka, vingiuoja toliau, palikdama ežere gulbių šeimyną ir begalę mažų nendrinių paukštelių karaliją. Video kelionė nuo upės pradžios iki santakos su Merkiu neprailgo, o filmo kūrėjai titruose dėkoja tuometiniam Dzūkijos nacionalinio Parko direktoriui Algirdui Leišiui, jo pavaduotojui Eugenijui Drobeliui, Puvočių girininkui Vytautui Kudarauskui ir kitiems. Nemenkinant kūrybinės grupės profesionalumo, galima tvirtinti, kad kartu su kūrybine grupe keliavęs Parko darbuotojas E. Drobelis padėjo sukurti poetišką, vieną iš populiariausių Merkinės lankytojų centro videotekos filmų.




"Žinau miškus: dviejų Musteikos moterų portretas"

,Kristina Jonutytė, 2012, 19min.

"Žinau miškus" - tai trumpas vizualinės etnografijos filmas, vaizduojantis ištraukas iš dviejų Musteikos kaimo moterų gyvenimo. Šis trumpas filmas įtraukia žiūrovą į dviejų pagyvenusių moterų kasdienybę kaime: uogavimą, ūkio darbus ir neskubų gyvenimo būdą.




Merkines apžvalgos bokštas

Alytiškis Rimantas Dagilis sukūrė videofilmą apie Merkinės apžvalgos bokštą „Pušų gojelis“. Bepiločiu orlaiviu filmuotas pats bokštas ir nuo jo matomos apylinkės iš 30, 80, 200 m. aukščio.



Versminio ežeras

Andrius Daniulaitis 2012, 4min.

Versminis - nedidelis, tačiau unikalus ežeriukas Dzūkijos miškuose. Spėju, kad jis yra rekordininkas Lietuvos ežerų tarpe verdenių arba kitaip tariant povandeninių versmių skaičiumi. Jų ten šimtai, vienos palengva burbuliuoja, kitos veržiasi kaip lava iš ugnikalnio... O kur dar žuvų debesys...
Nuostabus ežeras !
Filmuota 0.5-5 m gyliuose. Temperatūra +5.


Žiemos išdaiga prie Grūdos


[google3a78fdb957f22868.html]


Paieška
Renginiai
<< gegužė, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"?

Baravyką
Lepšį
Kazlėką
Voveraitę
Ūmėdę
Musmirę
Daugiau informacijos