2014.12.19
Tado Ivanausko Musteika

IMG_8381.JPG

Šį gruodžio 16 – osios visai nežiemišką rytą, kada lietus baigia nutirpinti paskutinį šios žiemos pradžios sniegą, gera prisiminti praėjusio sekmadienio susitikimą, kurį visiems jo dalyviams maga vadinti žygiu, nes ne kiekvieną dieną juk keliaujame net iki Čepkelių. O žygis buvo skirtas Tado Ivanausko gimimo metinėms, jos kaip kartas šiandieną. Regis jog šį rytą daugiau nieko ypatingo ir neatsitiko, gal būt šiek tiek daugiau judėjimo kaime, nes vakar mirė musteikiškė Marija Averkienė. Žiema tapo labai švelni, lesyklėlėje jau nebemažėja grūdų, paukščiai vėl pasibarstė po miškus, tik Balevičių kieme linksmai čirškauja žvirblių pulkelis.
Yra Musteikoje žmonių, kurie saugo buvusių susitikimų su Tadu Ivanausku atminimą. Mokytoja Danutė Genserauskaitė išsaugojo kaimo mokyklai jo dovanotas knygas. Ryškūs buvo ir jėgerio Antano Averkos prisiminimai. Dabar ryškiausiai jo, kaip gamtininko, pėdomis čia seka Čepkelių rezervato biologė, mokslininkė Onutė Grigaitė. Pirmiausia ką ji daro dabar, tai visaip stengiasi priartinti visus norinčius prie gamtos, prie to gamtos pėdsekio gyvenimo, kada kiekvienas ženklas tampa iškalbingos istorijos pradžia. O juk Onutė dar savo studentavimo metais, kada čia nebuvo sienų tarp valstybių, ji su grupe bendraminčių keliavo į Lebiotką, į Tado Ivanausko gimtinę, ir ėjo pėsčiomis atgal į Musteiką jo pramintu taku.
Šį mūsų žygį taip pat suorganizavo Onutė. Miške jautėsi esant daug gyvybės. Girdisi virš galvų linksmai čirškaujant zylutes, galbūt tai tas pats pulkelis, kuris darbuojasi ir prie kelminių avilių Bityno, tame pulkelyje be pilkųjų zylių yra ir lipučių, kartu ir ilgauodegių zylių, šios tai visada pralinksmina, bet regis kad visiems šiems paukšteliams tokia žiema dar per menkas išbandymas.
Visiems mums retsykiais reikia tokių rimtų išbandymų, kurie parodytų ar mes galime nueiti savo kelią nuo pradžios iki galo. Tado Ivanausko kelias buvo labai įdomus. Dabar mes skaitome jo knygas ir užrašus ir suprantame, kad svarbiausia, dėl ko jam pavyko išvengti valdžios nemalonės, turbūt buvo tai, kad jo knygose nėra jokios politikos. Beje tai pat nėra ir valdiškos arogancijos, -viskas pereita, viskas išbandyta, patirta ir išgyventa. Galbūt ne į visus klausimus mes surasime atsakymus Tado Ivanausko knygose. Ne apie viską jisai galėjo rašyti. Vienas iš įdomiausių bendradarbio Henriko Gudavičiaus knygos “Laiškai iš kaimo” pasakojimų yra būtent apie Tado Ivanausko žmonos, profesorės Marijos Natkevičaitės – Ivanauskienės prisiminimų knygą “Tiesa skins kelią sau”. Čia Henrikas parodo tuos sunkumus, su kuriais rašantys žmonės susiduria tuo metu, kada rašyti jau galima lyg ir laisvai, lyg ir nebebūsi cenzūruojamas, be to daug ką leidžia ir užimama visuomeninė padėtis. Tai galbūt ir yra ryškiausias pavyzdys, jog rašyti reikia nuolat, kad nenugrimztų skaudžios netektys į užmarštį. Tado Ivanausko apsisprendimas buvo aiškus, eiti mūsų krašto ir šalies gyvenimo takais. Mūsų apsisprendimas taip pat yra aiškus, būti čia ir visaip priešintis bedvasiam technologizuotam požiūriui į mus supantį pasaulį, nuolatos ieškoti alternatyvų į nežinią mus nešančiai visuotinybės nežinomybei ir neišvengiamybei.
Nedidelis žygeivių pulkelis pasiekėme patį Čepkelių raisto pakraštį, vietą, nuo kurios musteikiškiai pradėdavo savo klampojimą po raistus. Čia pat, ant šito kalnelio, jie palikdavo savo vyžas, kai išeidavo iš pelkių į kraštą. “Vyžų” kalnus turi dauguma aplinkinių kaimų, Lynežeris su Zervynomis turėjo savo, Musteika savo, tačiau pats ryškiausias atsiminimas yra apie Marcinkonių pusėje esantį “Vyžų kalną”, gal taip yra dėl to, kad čia susitikdavo daugiausia žmonių, o ėjo jie ta vieta ir nuo Marcinkonių, ir nuo Kašėtų, ir net nuo Mardasavo. Mes stovime ant kalnelio, o už mūsų nugarų šviečiasi buvęs takas, galbūt jisai likęs dar nuo tų laikų, kuomet šia vieta ėjo riba tarp Vilniaus ir Gardino gubernijų, tą rodo išlikę seni žemėlapiai. O jau nuėjome nemažai, už nugaros mums liko ir milžiniškos vilko pėdos, ir mažas, galbūt verpiko vikšras, kurį atkutusį ant sniego užmatė keliautoja Vilija. Prieš gerą savaitę ant sniego suradau taip pat atkutusę spungę, tuomet musteikiškis Romualdas Volungevičius pasakė, kad tai rodo būsiant didelį atšilimą, taip ir atsitiko... Matosi didelis plėšrūno lizdas. Miške daug gyvybės. Vos ne kiekviena briedžio pėda sekta ir medžiotojo - ragautojo, jo pėdos seka iš paskos, pabandyk kitaip surasti tą vietą, kur šie taurūs miško gyventojai palieka savo grožybes. Gaila, kad mano Baltakojis namuose, jam būtų gerai čia patyrinėti aplinką, prieš keletą dienų jisai surado šviežiai numestus stirnino ir nedidelį - „vienaragį“, briedžio ragą.
Taip ir einame gyvu gamtos keliu. Kol Onutė mus atveda ant Jogailos kalno, dar spėja papasakoti ir apie tai, kaip susisuka medžiai dėl vėjo, pasirodo jog taip yra prisitaikę medžio kapiliarai. Su „smalėku“, tai yra su pušies dervuoliu, išsamiai susipažįsta Justinas, Asta pasirauna pušų šaknų, kurias parsiveš į Karmėlavą ir žiemą pins iš jų gorčius. Kas nori - paragauja baltos amalo uogos ir raudonų, iš po sniego atkastų spanguolių. Surandame ir beržo juodgrybį, rusų vadinamą čaga, taip pat visai gražiai atrodančią vaistinę veroniką. O ant Jogailos kalno surandame anksčiau čia stovėjusio medinio bokšto trūnėsius, kurie ir dabar yra labai iškalbingi. Verta čia ateiti su senais keliautojais, jie būtinai suras ką papasakoti, nes nebuvo anksčiau tokio žygeivio, kuris aplenktų šią vietą. Netgi toks atsitiktinis žygeivis, kaip geologas Povilas Kapustinskas, savo dienoraščių santraukoje, knygoje - „Tarp Lietuvos geologų“ , savo sumanytą žygį į Čepkelius, prisimena kaip gražiausią patirtį, nakvynė raiste šalia Jogailos kalno rudenį tarp spanguolynų ir burbuliuojančių tetervinų gali sužadinti kiekvienam anksčiau nepatirtus jausmus. Daug šių jausmų yra Tado Ivanausko užrašuose. Tačiau labiausiai šioje vietoje dabar norėtųsi prisiminti musteikiškio Juozo Kranausko eilėraštį, užrašytą čia, kuomet jisai budėjo priešgaisriniame bokšte ( tokia buvo anksčiau šio bokšto paskirtis): „Keleivi!Užlipęs į kalną / Minutei sustok, neskubėk, pakalusykie /tu snaudžiančio miško ošimo / daug ko čia išgirsi, įdomaus pamatysi, / gal paslaptį atspėsi šio šilo. ...“
Nenutrūkstamas prisiminimų srautas. Nors ir keičiasi miškai, vieni užauga, kiti yra kertami, tačiau būtent tokie keliavimai padeda išsaugoti istorinę atmintį, atgaivinti vietovardžius: Karvių Varyklos, Matalyno Būdos kalnas, Sklepo kalnas, Dzidzi Bala, Balų laukai, Žamukės, Prancūzkelis, Kapčius, Jogailos kalnas, Suolai, Ilgojys. Toks mūsų žygio maršrutas. Prie Ilgojo, netoli Musteikos kaimo, pasibaigė mūsų žygis, nes čia, prie laužo, susitiko dvi grupelės, pasirodo jog keliautojas Vitalijus Stepulis kartu su savo anūkais taip pat pasiekė net Jogailos kalną, ir ėjo jie regis ne vien vilkų numintais, bet gal kiek ir laumių užburtais takais. Gal būt taip atsitiko ir dėl to, kad dabar yra toks paslaptingas metas, Saulės laukimo metas, ir metas, kuomet žemę valdo nežinomos ir paslaptingos tamsos jėgos, kurios verčia kiekvieną gyvą būtybę aprimti ir saugoti savo gyvastį.
__ygio_dalyviai___Vilija_Asta_____kait___Onut___Grigait___Stanislovas_Mal__navi__ius_Inga_ir_Justinas_Krasuckai.JPG
Nuotraukoje žygio dalyviai ant Kapčiaus kalnelio netoli Ožio salos. Žygio dalyviai: Vilija, Asta Žūkaitė, Onutė Grigaitė, Stanislovas Malūnavičius, Inga ir Justinas Krasuckai.

Romas Norkūnas



Atgal

Paieška
Renginiai
<< spalis, 2017 >>
P A T K P Š S
1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31

Kokį turizmo būdą renkatės dažniausiai?

Keliauju pėščiomis
Keliauju dviračiu
Plaukiu vandens transporto priemone (valtimi, baidare ir kt.)
Keliauju autobusu (organizuotas pažintinis turizmas)
Keliauju automobiliu
Kita
Daugiau informacijos