2014.05.07
Vedini profesoriaus Tado Ivanausko pavyzdžio

Gelsvalap___usnis.JPG Kar__ioji_karten__.JPG __alciniai2014.05.01.JPG

Nors profesorius Tadas Ivanauskas gyveno, mokė ir dirbo praeitame XX amžiuje, bet patyriau, jog jo pamokymai, aktualūs ir dabartinio XXI amžiaus žmonėms, o ypač jaunimui, moksleiviams.Manęs nepaliauja žavėjęs Profesoriaus, sakyčiau, metodas - pažinti gamtą per darbą joje.
Tad 2013 m. pavasarį susibūrė Marcinkonių pagrindinės mokyklos mokiniai : Vita Miškinytė, Modestas Stankaitis, Marijonas Stankaitis, Justas Zinkevičius, Aleksandras Kucharenko, Edvinas Skorbus Artūras Grinkevičius, Musteikos girininkas Valdas Jazukevičius su eiguliu Algiu Grigu ir mes Čepkelių rezervato bei Dzūkijos parko darbuotojai: Romas Norkūnas ir aš-Onutė Grigaitė. Darbavomės gerą pusdienį Musteikos kaime. Viena grupelė tvarkė Musteikos kryžių aplinką, o kita – Musteikos mokyklos – sodybos, kuriame 1918 m. T.Ivanauskas su žmona Honorata įsteigė pirmąją lietuvišką mokyklą kaime ir joje mokytojavo. Apie šią mokyklą T. Ivanauskas labai įdomiai aprašo „Gamtininko užrašuose“ bei savo biografinėje knygoje: „Aš apsisprendžiu“ . Tas dienas, praleistas Musteikoje, jis laikė pačiomis laimingiausiomis savo gyvenimo dienomis.
Many vis kirba mįslė: kodėl po mokslų Sorbonos universitete, darbų Sankt Peterburge, miškų kaimely, mažam kambarėly apsigyvenęs T. Ivanauskas, mokąs vaikus už duonos kąsnį, jaučiasi laimingiau nei profesoriaudamas Vilniuje ar Kaune? Ir taip pat klausimas – ar atsiras šiame amžiuje tokių žmonių, kurie baigę mokslus, ateis į mirštantį kaimą, jį atgaivins ir prikels naujam gyvenimui? Širdis man liepia tikėti, jog bus tokių taurių ir išradingų idealistų kaip T. Ivanauskas.
Taigi, darbavomės ir mokėmės pažinti ką ir kaip genėti, kaip atskirti sausas šakas nuo žalių dar lapams neišsprogus, kokios varpučio šaknys, kaip geria vandenį bitės, kokių sąlygų reikia bulvėms. Dirbome po devyniais prakaitais, džiugino pagražėjusi aplinka ir senųjų kaimiečių dėkojimai.
O 2014 m. pavasarį mokiniai: Vita Miškinytė, Ugnė Kirdeikaitė, Monika Liuolytė, Eglė Dorelytė , Dainius Liuolia darbavosi Marcinkonyse, šalia Grūdos upės, prie taip viecinių vadinamų „Šalcinių“. Elektrikai valydami juostas po laidais, nukirto ir paliko jaunus medelius, krūmus gulėti tiesiog ant šaltinių ir jų šlaitų. Tad mes tas šakas surinkome ir sudeginome. Išvalėme šaltinius ir takelį link jų, sutvarkėme lieptelį, nuo kurio žmonėms būtų patogu pasisemti šaltinio vandens, surinkome šiukšles. O taip pat ištyrėme tą iš giliai, giliai trykštantį vandenį ir paaiškėjo, jog jo rūgštingumas (pH) – 6, o jonų koncentracija mS- 0,16 (palyginimui –aukštapelkės vandens – 0,01 mS, šulinio – 0,09 mS.. Šaltinių pakraščiuose atradome valgomus augalus: karčiąją kartenę ir gelsvalapę usnį, kuriuos mes skanavome pietaudami prie laužo.
Už šiuos gražius darbus gavome dovanų – kelionę į T. Ivanausko zoologijos muziejų Kaune ir Žuvinto rezervatą. Šią kelionę mums dovanojo Rytis ir Agnė Martikoniai iš Darželių kaimo, kuriems T. Ivanausko pavyzdys didelė atrama pasirinkimų kryžkelėse.
Tad mūsų pulkelis ( 17 žmonių) nuvykome į Kauną ir ten tris valandas apžiūrinėjome įspūdingai turtingą muziejų. Jame pamatėme pirmuosius Profesoriaus tėvo Leonardo Ivanausko surinktus paukščių eksponatus, daugybė paties T. Ivanausko padarytų iškamšų bei muziejaus darbuotojų nuolat pildomą ekspoziciją.
Po to užsukome į Žuvinto biosferos rezervatą. Mus priėmę rezervato darbuotojai: direktorius Arūnas Pranaitis ir Jūratė Baublienė parodė muziejų. Po to nuo bokštelio per žiūronus stebėjome kas vyksta ežere ir saloje. Matėme ant lizdo tupinčią gervę ir nuošaliau stovintį bei ją saugantį gerviną, įvairių rūšių antis, gulbes ir tiesiog prieš mūs akis atskridusį, pirmą kartą šį pavasarį, kormoranų pulkelį.
Geltonajam autobusėliui riedant kalneliais ir pakalnėmis, „rungėmės“, įtvirtindami naujas žinias ir stebėdami bei įvardindami tikrojo pavasario ženklus. Prizas - didysis šokoladas atiteko“ Čiobrelių“ komandai. Tačiau “Vėžliukai Nindzės“ buvo nepralenkiami dainininkai. Jie traukė vieną po kitą dainas, kuriose minimi augalai arba gyvūnai.
Kai svajojome apie ateities darbus, mokinai išreiškė troškimą – daryti daugiau talkų, eiti į naktinius žygius, pažinti gamtą, tiesiog darbuojantis joje.
Viliuosi, jog tie darbeliai, žinios, patarimai, įgyti per šias keliais dienas gamtoje, mokiniams bus kaip cemento grūdeliai gyvenimo pamate.
Šią mano mintį patvirtino T. Ivanauską artimai pažinojęs Alfonsas Augulis. Susitikome mes Ožkabaliuose, Tautinio atgimimo ąžuolyne. Reikėjo prie kuolų pririšti ką tik pasodintą Gervėčių krašto ąžuoliuką. Tai jis man ir sako, žiūrėk, kaip reikia – tai mane dar vaiką išmokė prof. Tadas Ivanauskas.

Čepkelių rezervato ir Dzūkijos nacionalinio parko vyr. specialistė Onutė Grigaitė


2014.05.07.


Atgal

Paieška
Renginiai
<< birželis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"?

Baravyką
Lepšį
Kazlėką
Voveraitę
Ūmėdę
Musmirę
Daugiau informacijos