2014.02.26
Užgavėnės Dzūkijoje

Užgavėnės Dzūkijoje
Dar nuo XX a. pr. Užgavėnes Lietuvoje šventė tris dienas, teikė išskirtinę reikšmę trims paskutiniosioms Mėsiedo laikotarpio dienoms - sekmadieniui, pirmadieniui ir antradieniui - tikrajai Užgavėnių dienai (46 dienai prieš Velykas).
„Sekmadienį, pirmadienį prieš Užgavėnes ir Užgavėnių dieną mėsos valgo, kiek kas nori, o Užgavėnių dienos vakare kepa kiaušinienę, verda piene grikinių kruopų, mėsos prisivalgę, tada jos nebenori.“ (Tamulionienė Jonė, Zervynų k., užrašė Vacys Milius1952 m.)
Dzūkų labiausiai menama šventės dalis: gausus ir riebus valgymas. Taip buvo stengiamasi užtikrinti javų derlingumą, gyvulių vaisingumą, sveikumą, bendrą ūkio gerovę. Mardasavo dainininkas ir pasakorius Petras Zalanskas taip porino:
„Užgavėtų vutarnykų reikia valgyti mėsa septyni kartai per dieną. Dėl to, kad reikės gavėti septynias nedėlias prieš Velykas. Nu ir taip daro. Vutarnykų verda priverda mėsos didžiausius puodus. O tiej kopūstai būna kaip kokia smutnia, vienuose riebaluose išsitušinį, bridku ir valgyti. Nieko nepadarysi, taip jau reikia – pirmas valgis pusryčių kopūstai ir mėsos, kiek nori. Už dviejų valandų – viena mėsa, kiek nori, ir kava. Už valandos – vėl priešpiečiai, vėl mėsos, kiek nori. Vidurdienį vėl kuria pečių, verda grikinį košį ir kepa vereščiokį, lašinius spirgo. Eina pietauc. Po pietų visas jaunimas ruošiasi, puošiasi ant šokių, kalėduškon. Jaunimas šoka iki dešimtos valandos nakties. Vienuoliktų valandų eina visas jaunimas namo. O jau dvyliktų valandų visi turi valgyti vakarienį – užgavėti. Šeimininkė vėl visko privirus, prikepus, o daugiausia mėsos, kad visa šeimyna prisivalgytų ir per septynias nedėlias nenorėtų mėsos. Jau tī būna visko privirta.
– Valgykite lašinių! Valgykite lašinių!
Visa šeimyna krato galvas:
– Nenorim! Nenorim!

Taip reikia visiem sakyti, kad nenorim. O buvo tarnautojas bernas. Kaip tik jam pasiūlė, tai jis už peilio, atsipjovė ir valgo. Kad užpyko šeimiminkė, kad užkeikė paskutiniais žodžiais an to berno! Sako:
– Kad jau tu išgaištái! Kad tavo ir žarnos išeitų, kap tu nigdi nepriėdzi!
O cia ciej lašiniai virta dėl varažbito, kad jų niekas nevalgytų. O bernas paėdė tų lašinių. Kaip niekas nevalgo, labai šeimininkam būna gerai. Kaip sėja miežius, tai šeimininkas patrina savo rankų delnus ir sėja miežius – tai pełės neėda miežių. O kaip bernas tų lašinių paėdė, tai šeimininko visus miežius pełės suėdė. ...
Po Užgavėnių vakarienės šeimininkė nog stalo visus šaukštus, samcį, mentį ir rekecį, kų bulbinį košį grūda, viską krūvon kartu suriša ir už stalo pacian kampelin pastato. Per visų naktį stovi šaukštai kampi. Dėl to šaukštus surišdavo, kad šeimininko gyvuliai neiškriktų, nesiskirstytų vienas nuo kito. O peilio nerišdavo kartu. Jeigu šeimininkė surištų ir peilį kartu su šaukštais, tai tuos metus šeimininko visus gyvulius vilkai papjautų. Užtai peilio kartu neriša.
Trečiadienis – pelenų diena. Šeimininkė kuria pečių, verda puodus vandenio, visus indus plauna – viską kaip žydai pašarvoja. O skarvadas išdegina ugnėn, kad visi riebulai sudegtų.

(Iš Petro Zalansko knygos „Čiulba ulba sakalas“ Vilnius, Vaga, 2008 m.)
Užgavėnės- pavasario pradžia, todėl šios dienos apeiginiai veiksmai susiję su derliaus skatinimu - ypač linų. Manyta, kad per Užgavėnes būtina daug važinėtis, važinėjimas sietas su būsimuoju linų derliumi. Tikėta – kuo toliau nuvažiuosi, tuo ilgesnis bus linų pluoštas. Taip pat svarbu pravažinėti jaunus arklius, kad jie geriau sektųsi.
„Per Užgavėnes katriej arklį jaunų turi, dviejų metų kokį, tai reikia pravažinėc tas arklys per Užgavėnes, tų arklį paskinkai ir pravažinėji. Mokina, kad geriau jis aitų.“ (Česnulevičius Edvardas, g. 1926 m. Norulių k.)
„Acimenu valgyc tai kepė blynus ir kiaušinienį, daugiausia bulbinius blynus ir babkas. Užgavėnių rytą prikepa blynų ir laukia, žino, kad kokie svečiai bus, su svečiais pasivaišins. Atvažuodavo vienon pirkion su arkliu, kiton pirkion, surenka kas nori važuoc po laukus, važuoja ir rėkia, buvo tokis žmogus garsus kalbėc, tai jis rėkia, kici pasruošį, žino, kad važuos, kartais užsiveda pirkion pavaišina blynais. Dzidzausias roges turi ir visi net ir su muziku. Važuoja aplinkui laukus, aplink kaimų dainuodami, grįžta kokion pirkion užaina ir pabaliavoja. Aplink laukus, kad geriau derėt, kad linai augt. Kas jau dalyvauja, tai apsirangia ilgais bobulių sijonais iki žamės, bernai kailiniais ir susrišdavo pančius iš pakulų.
Padaro vyrai an Užgavėnių supynes ir tadu jaunimas aina supcis. Mano laikais dar supomės, jaunos mergaitės, smagu, dar ir sniego mūšis būdavo. Ir mūs tėvai tep darydavo. Rinkdavomės galan kaimo in Merkio pusį, buvo kluonas pastacytas ir neužbaigtas, an balkių pakabydavo supynes, ir juokų, ir dainų, visko būdavo.
Per Užgavėnes lantų šoka. Šokinėjant dainuodavo. Buvo, kulbį pastato, an kulbės lantų ir acistoja vienas an vieno galo, kitas an kito, vienas šoka, kitas nugriūna, visap būna. Labai linksma buvo. “
(Volungevičienė Ona, Trasninko km. 2008 m.)
Su linų augimo skatinimu susijęs tik Pietų Lietuvoje žinomas moterų "šokimas lanton". "Šokc lanton" eidavo per Užgavėnes arba Krikštus. Šokant buvo dainuojama: "Ūda da, ūda da, aukšti lineliai, ūda da, ūda da, gelsvi lineliai...“ Supimasis per Užgavėnes taip pat lemia javų derlingumą.
„Kap pavasaris ataina, tai užsidedam lantų ir šokinėjom, sako aikit lepeton šokc. Kap jau pavasaris, kap pasdaro šilta. Vadzino lepetu. <...> Kap seniau būdavo gyvulių, tai užgavėc užgavėjam, momulė priverda mėsos, Užgavėnėm privalgom, po večerai šaukštus visa, suriša raikšteli, padeda an stalo, kad gyvuliai nekristų, kad vilkai nenešiotų avių. O Papelciun raikia jau išplauc.“ (Valentukevičienė Izabelė, g. 1930 m. Kapiniškių k., 2008 m.).
" Mes mažukai tai šokom ir šokom lanton, an lantos acistoji ir ūdauna, vienas vienon pusėn, kitas kiton. Vaikai šokdavo. Buvom pasdarį ir supynes. <...>
[Žiogelių kaime] Tį šlaitas tokis, sakom, Užgavėnių kalnas. Tai kada jau per Užgavėnes mergos jau aina žiūrėc būrtus, jau kur šunys loja, tai jų tį bus bernai, jos tį ištekės, tai mes ir vadzinom Užgavėnių kalnas.“
(Marcinonis Stasys, g. 1927 m. Žiogelių k., 2012 m.)
„ Per Užgavėnes juokdavosi visi, kad reikia valgyti 12 kartų per dieną, ir taip, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą, o valgyti vis mėsą. <...> Krosnį kurdavo anksci, dar su šviesa, nes kas anksčiau per Užgavėnes pavakarieniaus, tas rugiapjūtėj rugius anksčiau nupjaus. <...>O kai ateidavo Kaziulis, tas taisakydavo:
-Oi, oi, kas darosi gatvėj! Tikras karas, kad jau mušasi Kanapinis su Lašininiu, tai mušasi! Ir vienas kitam nenusileidžia!
Motulė klausia:
-Kaip jum atrodo, kuris kurį nugalės?
-Atrodo, kad šį kartą nugalės Kanapinis, nes jau labia smarkiai tvoja Lašininiui.“
(Iš knygos „Atbėga elnias devyniaragis“/ Rožės Sabaliauskaitės tautosakos ir etnografijos rinktinė, Vilnius, Vaga, 1986, p. 357).
O Emilija Liegutė pateikė Užgavėnių Dziedo aprašymą Kabelių kaime: "Dar anta pavažos "dziedelį" važojo. Paima sanų pavažų, pririša ratų. Tempianc pavažų tas ratas nusvyra, stebulė siekia žamį ir ratas sukas. Aplink stebulį pririša pagalukus, o anta jų pasodzina parėdzytų "dziedelį". Aprengtas sudriskusu skrandu, su lapini kepuri. Važuojanc "dziedelis" kraiposi, gruvinėja – vaikam juoko, nat už pilvų graibos."

Užrašė Dalia Blažulionytė


Atgal

Paieška
Renginiai
<< birželis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30

Kokį grybą dzūkai vadina "lepeška"?

Baravyką
Lepšį
Kazlėką
Voveraitę
Ūmėdę
Musmirę
Daugiau informacijos