2013.08.26
Keturioliktoji Musteikos Pynimo stovykla

Jau keturiolikti metai į Dzūkiją atkeliauja pamilę ir naujai pamilstantys šio krašto tradicinę gyvenseną. Vos atvykus į Pynimo stovyklą, laikas sustoja, visai nesvarbu tikslios valandos, tikslūs planai, viską ima valdyti išsitęsęs Musteikos laikas, laikas skirtas Musteikai, laikas- skirtas sau. Tokia ir yra ši erdvė, kiekvienas čia užklydęs pasijaučia atradęs kažką neįprasto, bet labai artimo, paprasto, todėl taip lengvai pasiekiamo. Klausinėju senbuvių, praleidusių vos pora stovyklų, kodėl vis sugrįžta, vienas dažniausiai išgirstų argumentų- Musteika. Kas gi ta Musteika? Tai skamba jau ne vien kaip kaimo vardas, o ataidi, suspindinti daugybe spalvų ir susilieja į vientisą šilinio dzūko būvio pajutimą. Ir nenuostabu, kad šiandieniniai kaimo naujakuriai- neeiliniai žmonės, tai žmonės jaučiantys Musteiką, kvėpuojantys ja, kažkada užklydę trumpam, bet taip ir pasilikę. Tokios sąmoningos naujakurystės pradžia, turbūt Tado Ivanausko ir jo žmonos atvykimas į kaimą, atvykimas ir susibuvimas su aplinka priimant vienus svarbiausių gyvenimo apsisprendimų. Tado Ivanausko atmintį kaime saugo Asta Žūkaitė, kurios sodyboj T. Ivanauskas įkūrė pirmą mokyklą Musteikoje. Šiandien Astos sodyba stovyklos metu- jos neatsiejama dalis, kur nuolat neatšąla duonkepis pečius stebimas daugybės smalsių akių. Ką gaminsime šį kartą? Grikinę babką, duoną, ragaišį, ar pyragėlius su grybais? Ne viena šeimininkė tradicinės dzūkų virtuvės paslaptis perprato čia, pas Astą. O kokia laimė visai stovyklai, kai šeimininkės apsupa laužą, virš kurio jau kabo didžiulis katilas su palengva gelstančiais pyragėliais su grybais, o grybų aplinkiniuose miškuose prirenka patys stovyklautojai. Asta saugo ne tik kulinarinio paveldo paslaptis, jos rankose pušų šaknys spindėti suspindi ir ypač greitai įgauna apvalainas gražiausių indelių formas. O ką bekalbėti apie didžiausią Astos turtą- keturis vaikučius, aplink kuriuos susiburia ir didesnė stovyklautojų ir kaimynų vaikų komanda linksminanti besidarbuojančius spektakliais, dainomis ir žaidimais. Čia vaikų nieks neverčia dirbti, jie laisvi, kaip tas gaivus Musteikos vėjas, nuglostantis miškus, pievas, smėlėtus keliukus, gal dėl to jie jau besibaigiant stovyklai tariasi, planuoja kitus metus vėl čia susitikti, ir dėl to, mes galim tikėti ,kad jie čia sugrįš su savo vaikais, kuriems būtent čia nupins lopšį iš saule spinduliuojančių pušies šaknų. Ar nenuostabu, kad pernai nupintas vienas lopšys, o šiais metais, pinti jau trys. Ar tai nėra pasakojimas apie Musteikos pynimo stovyklą su gražia pradžia ir be pabaigos. Musteikos stovyklai nereikia reklamos, nereikia penkmečio planų, nereikia pristatymų su garbiais valdžios atstovais, jai reikia tik mūsų, atvirų Musteikos patirčiai.
Sąmoningos naujakūrystės pradininkas Musteikoj- T. Ivanauskas, bet pagrindinis įkūnytojas ir maitintojas- Romas Norkūnas. Šiandien gana keista jį vadinti naujakuriu, nes daugeliui jis viena pagrindinių Musteikos idėjos sudedamųjų, Musteikos su ilgiausiai išlikusia tradicine gyvensena krašte, Musteikos, su Pynimo stovykla, jau seniai virtusia įvairiausių amatų stovykla. Kas būtų Musteika be Romo Norkūno? Ar būtų dar Musteika be Romo Norkūno? Tai tik klausimas, tokiu ir telieka, kol dar auga vaikai sūpuojami Musteikos lopšiuose.
Neskubėdami, kaip tai daro Romas, pažvelkim į keturioliktos Pynimo stovyklos kiemą, nuolat pulsuojantį ir besiplečiantį iki senojo Musteikos ąžuolo, dravių, Musteikos upelio ir Grūdos santakos, „Raganos akmenų“, Kabelių avių ūkio ir kitų aplinkinių įdomybių. Viena diena pilna vytelių ir švendrų kvepėjimo, kita- pušų šaknų šviesos pereinančios į baltos beržo tošies virsmą juodu degutu, ir nujuoduoja iki pat dūminės pirties, kuriai ką tik paruoštos vantos išsklaido sodrių kvapų tamsą ir vėl sugrąžina prie žalios. Liepos ir karklo karnos palengva virsta vyžom ar pintinėlėm, o daugiausia dėmesio sulaukia pušies balanos, gal tai susiję su Romo susidraugavimu su šiuo amatu. „ Penkiolikos metų reikėjo, kad perprasčiau- džiaugiasi Romas pindamas balaninę kašelę, o musteikiškis Antanas Zaliauskas ne vieną dieną kaip seniau, o beveik kasdien įsuka dviratį su prie jo pritvitintom balanom į stovyklautojų kiemą. Taip kiekvienas atranda savo kertę. Vyrai pina lopšius ir balanines kašeles, o moterys sutupia ištiesdamos lininius audeklus ant žolės, tai dar viena naujovė- Eglė Česnakavičiūtė sutiko atvykti iš Vilniaus ir pademonstruoti, papasakoti ir pamokyti, kaip pasisiūti archeologinį drabužį. O kitą dieną visi susijungia bendram darbu, visa stovykla susikaupus, palinkus prie naginių gaminimo. Gaminasi visi kam užtenka odos, daugiau nei šešiasdešimt porų naginių šypsenom papuošia stovyklautojų veidus. Ne šypsena, o nuovargis tik Evelinos Buržinskienės veide, ji nesitikėjo tokios paklausos, ir tiek daug žmonių pamokyti susiraukti nagines tampa iššūkiu. Antri metai iššūkiu tampa ir keramikos degimas, Takimantas Matonis budi dieną- naktį prie laužo norėdamas pradžiuginti visus tas dienas iš molio lipdžiusiuosius. Naktinis laužas ir budėjimas prie jo, kalbos, dainos, gitaros skambesys dar stipriau sujungia visus, kad Musteika išsitęstų dar plačiau- iki Vilniaus, Alytaus, Kauno ar tolimesnio užsienio.

1 2

Keli įspūdžiai po pynimo stovyklos Musteikoje (2012 liepos 30 – rugpjūčio 12)
...Palapinės tarp avilių – kokia čia paralelė – gal tiesiai iš dainų, kai suaugę kaip bitelės ir bitinėliai, o jau vaikai tai tikros bitutės, zvimbiančios po dreves, po draves, per rąstus, į ratus.
Suskridimas visų iš kažin kur, atpažinimas vienas kito kaip savo, globa, pagalba, atjauta...
Ir tie mūsų kašikai, kašelės, karbijos, vyžos, virvės – nenuilstamai nuo ryto iki vakaro – vejamos, pinamos, siuvamos lyg koriai. Tie išglostyti švendrai, meldai, vytelės, karnos ir šaknys – kai nebejauti kur baigiasi pirštai ir prasideda vytelė, kieno šaknį laikai – savo ar pušies, kur baigiesi tu pats ir prasideda miškas, Musteika, dangus.
Tas Romo mažažodis, dažnai nepastebimas vedimas, pynimas – sukviečiant, pritraukiant būtent tuos dalyvius ir mokytojus, kurie taip gražiai sudera vienas su kitu, su kaimu, su praeitim, su mišku – ir šiaudai, ir molis, ir balanos, ir luotas, ir žvakės sugula į tą patį audinį. Tas rūpinimasis malkom, medžiagom, įrankiais, buitim, programa; lydint mus dažnai tik jam vienam žinomais takeliais, visur jaučiantis ir būnant savo vietoj. Tas tylus ir užtikrintas rankos ir ,kartais, žodžio pridėjimas būtent ten, kur kažko trūksta, užpildymas ir sujungimas stovyklos į gyvą, plazdantį, šviečiantį kūrinį – gal nepaliaujamai pinamą kašikėlį, kasmet pilnesnį, subtilesnį, tikresnį, gal korį, lašėte lašantį dėkingumu ir vieniu, gal giesmę – per pirštus į širdį, iš širdies į dangų...
Violeta Levandauskienė
Kanada


Atgal

Paieška
Renginiai
<< gruodis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Kokį turizmo būdą renkatės dažniausiai?

Keliauju pėščiomis
Keliauju dviračiu
Plaukiu vandens transporto priemone (valtimi, baidare ir kt.)
Keliauju autobusu (organizuotas pažintinis turizmas)
Keliauju automobiliu
Kita
Daugiau informacijos