Dzukija - Turistiniai maršrutai ir pažintiniai takai

Turistiniai maršrutai ir pažintiniai takai

Zackagirio (Dziackagirio) pažintinis takas

Takas vingiuoja vaizdingomis Marcinkonių apylinkėmis. Jo ilgis 13,8 km, tačiau galite pasirinkti 7 km arba 10,5 km atkarpas. Tako pradžia nuo Marcinkonių lankytojų centro. Įspūdingos Grūdos upės kilpos, paslaptingas Aklaežeris, vėjo pustomas Klonių kalnas (Gaidzų kopa), Dziackagirio upelio pakrantėmis išsirikiavusios bebrų trobelės, sudomins ir gamtininką ir paprastą keliautoją. O kur dar Raudonosios knygos augalai ir paukščiai, kurie yra neatsiejama šio nuostabaus gamtos kampelio dalimi.

Zackagirio pažintinio tako audio gidas

Pažintinis takas "Per Šventas Agles"

Pačiame Dzūkijos pakraštyje, apsiaustas žaliuojančių pušynų, įsikūręs vienas iš didžiausių Lietuvos kaimų - Marcinkonys. Kaimo pirkios ant smėlio kalvų, grupelėmis ar pavieniui, išsibarsčiusios 143 ha plote. Dar XX a. pradžioje, kai dirbamų žemių plotai buvo didesni, papūtus vėjui, kildavo tikros smėlio audros. Metams bėgant smėlį sustabdė medžiai, miško paklotė, žolynai.

Kaimui pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1604 m. Šalia bažnyčios išsidėsčiusi seniausia Marcinkonių kaimo dalis, vietinių gyventojų vadinama Sodžiumi. Kaimas didelis, gali pasiklysti. Kad būtų lengviau orientuotis, gyventojai sugalvojo atskiroms kaimo dalims pavadinimus: Geniai, Naujaliai, Gaidžiai, Naujadvarė, Linažiedziai. Marcinkonys ėmė sparčiai augti 19 a. antroje pusėje nutiesus antrąjį carinės Rusijos geležinkelį Sankt-Peterburgas - Varšuva.

Eidami taku aplankysite šiuos objektus:

1. Bažnyčia

Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia pastatyta 1770 m. Kilus gaisrui 1878 m. medinė bažnyčia sudegė. Dabartinė atstatyta 1880 m.

2. Kryžius

Dvikryžmis kryžius pastatytas 1933 m. siekiant paminėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 –tąsias mirimo metines. Jo statymą inicijavo šv. Kazimiero draugijos skyrius veikęs Marcinkonyse.

3. Klonių kalnas

Baltuojanti smėlio kalva – tai atvira, dar pustoma vėjo kopa Gaidžių kampe. Dzūkijos šiluose žemyninės kopos tęsiasi dešimtis kilometrų, bet visos jos jau nejudrios – smėlį sustabdė medžiai, žolės.

4. Meškos šikna

Aukštapelkė vadinama „Meškos šikna“. Pavasarį čia pražysta andromedos, subaltuoja švylių pūkai. Sausesnėse vietose auga gailiai, vaivorai, o ant pelkių kupstų raizgosi spanguolių stiebeliai.

5. Aklažeris

Tai nedidelis termokarstinės kilmės ežeriukas, atsiradęs ištirpus nuo ledyno atitrūkusiam ir žemėmis užneštam ledo luitui. Pelkėjimo procesas beveik 10 ha ploto ežerą pavertė pelke.

6. Šventos aglės

Ši vieta nuo seno apaugusi įvairiausiais pasakojimais. Vieni jų siejami su XVII a. karais ir neramumais, kiti – su XIX a. vykusiais sukilimais, kurių metu čia buvo aukojamos šv. Mišios ir žmonės rasdavo prieglobstį.

Takas žiedinis, ilgis 10,9 km, lengvo sudėtingumo. Žygio trukmė apie 3 val. Takas nenužymėtas, bet suskaitmenintas.

Skaitmeninį failą į išmanųjį telefoną parsisiųsti galite iš skyrelio Skaitmeniniai maršrutai (GPX)

Naviguoti telefone galima naudojant programėlę GPX Viewer, kurią galima atsisiųsti iš "Play parduotuvė" (Android operacinė sistema).

Drevinės bitininkystės pažintinis takas

Takas yra Musteikos apylinkėse, 5 kilometrų atstumu nuo kaimo. Pasivaikščiojimas šiuo taku – tai puiki galimybė susipažinti su drevėtomis pušimis, primenančiomis vieną iš seniausių šio krašto verslų, pamatyti tik Musteikos kampui būdingą smėlio kalvelių ir nedidelių pelkučių mozaiką. Kelionė šiuo taku suteiks vertingų žinių apie bitininkystės istoriją, padės įvertinti sunkų šio krašto bitininkų triūsą.

Girinio pažintinis takas

Tako ilgis – 3,6 km. Girinio pažintinis takas veda pietinio Marcinkonių pakraščio šilais aplink senojo malūno tvenkinį. Originalūs rekreaciniai įrenginiai, pavėsinės, paplūdimys sudaro geras sąlygas aktyviai pailsėti. Čia galima pamatyti Dzūkijos pušynų augalus ir grybus, Duobupio tvenkinio paukščius ir vandens gyvūniją, miško gyvūnijos apsaugos priemones. Keliaujant taku, galima susipažinti su uždarų seklių vandens telkinių augalais ir gyvūnais.

Skroblaus pažintinis takas

Skroblaus pažintinis takas

Šis 12 ilgio pėsčiųjų takas jungas Margionių ir Kapiniškių kaimus.

Takas prasideda Margionyse, kur yra gražiausio Dzūkijos upelio - Skroblaus ištakos. Ištekėjęs iš duburių, vanduo renkasi į vieną vagą. Kito tokio trumpo (17,3 km) ir vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Ištakose, iš „Bobos daržo“ šaltinio srūva tik 8 litrai vandens per sekundę, o į Merkį atplaukia jau 700 litrų per sekundę. „Bobos daržo“ šaltinis yra vienas iš Skroblaus versmių šaltinių, paskelbtų hidrogeologiniu gamtos paminklu. Skroblaus versmėse požeminiai vandenys į paviršių išteka ne tik šlaituose. Vadinamajame „Bobos darže“ jie veržiasi iš giluminių tarpmoreninių vandeningų sluoksnių aukštyn ir žemės paviršiuje telkiasi nedideliuose duburiuose, kuriuos vietiniai žmonės vadina „burbaklėmis“. Lieptu, nutiestu per užpelkėjusį duburį, galima nueiti iki paties šaltinio, kurio vanduo srūva iš žemės gelmėse pradingstančio urvo. Pasakojama, kad čia atsirasdavo visi Margionių kaimo vaikai, kuriuos tėvams iš šaltinio ištraukdavusi sena moteriškė. Didžioji Skroblaus slėnio dalis yra paskelbta rezervatine zona, čia lankytis draudžiama.

Kiek paėjus mišku, Skroblaus pažintinis takas veda per Kapiniškių kaimą Skroblaus upelio slėniu pro Skerdzimų pievą - Skroblaus slėnio užpelkėjusi salpa, kurioje vingiuoja šaltiniuotasis Skroblus. Ši pieva pasižymi didele augmenijos įvairove. Čia auga pelkinė uolaskėlė ir dvilapis purvuolis, žvilgančioji riestūnė ir dvi gegūnių rūšys. Saugiai peri gervės, pievinė lingė. Ramiais vasaros vakarais galima išgirsti griežles ar putpeles. Einat toliau link žemyninių kopų apsuptyje plytinčios nedidelės Bakanauskų pelkutės su Bakanauskų ežeru. Pats Bakanauskų ežeras ir jam užaugant susiformavusi pelkė atsirado dėl termokarstinių reiškinių – kai ištirpo nuo besitraukiančio ledyno atitrūkęs ir po sąnašomis palaidotas ledo luitas. Tokios nedidelės pelkės yra labai būdingos Dainavos smėlėtajai lygumai. Nuo pelkės pakraščio iki ežero nutiestas lieptas, kuriuo einant galima pamatyti visą pelkių augalijos įvairovę, o patogiai įsitaisius apžvalgos aikštelėje – pasigrožėti pelkių spalvomis ir kvapais.

Šis takas labai gražus pavasarį bei vasarą, nes Skroblaus slėnio drėgnose pievose akis galima paganyti po žydinčias pievas.

Pažintinis Ilgabalės takas

Keliaujant 1 km ilgio Dzūkijos nacionaliniame parke įrengtu taku galima susipažinti su rūšimis, kurių išsaugojimui labai svarbūs ekologiniai koridoriai, jų buveinėmis. Detali informacija apie saugomas rūšis bei ekologinio tinklo reikšmę pateikiama informaciniuose stenduose. Atkarpą per šlapynę galima įveikti mediniu taku, o rodyklės padės neišklysti iš kelio. Tikimasi, kad daugybė Dzūkijos nacionalinį parką lankančių turistų padės žinią apie čia gyvenančius retus roplius ir varliagyvius paskleisti itin plačiai.

Liškiava

Maršruto ilgis – 4,5 km. Maršrutas prasideda nuo Liškiavos piliakalnio ir alkakalnio, ir pro vienuolyną vingiuoja retų ir saugomų augalų kolekcijos link. Kolekcija įkurta Liškiavoje (10 km į šiaurę nuo Druskininkų kurorto), kairiajame Krūčiaus upelio krante. Ši vieta pasižymi didele reljefo, dirvožemio ir hidrologinių sąlygų įvairove. Krūčiaus upelio rėvos ir kriokliukai, statūs krantai, saulėti pietinės ekspozicijos šlaitai ir šaltiniuotos erozinės raguvos sąlygoja ir didelę buveinių mozaiką. Čia sutinkami įvairaus tipo bendrijos – mėlyniniai pušynai, rūšimis turtingi mišrūs šlaitiniai miškai, paupių juodalksnynai, smiltpievės ir mezotrofinės pievos, vandens pakrančių bendrijų fragmentai. Visa ši įvairovė leido sukurti įdomias pusiau natūralias ekspozicijas, miško parką, rekreacinę zoną. Gamtoje daugelis šių rūšių yra sunkiai prieinamos lankytojams, o kai kurių rūšių radimvietes netikslinga demonstruoti gamtosauginiais sumetimais. Tai viena iš nedaugelio Lietuvoje ir bene pirmoji saugomose teritorijose tokio tipo ekspozicijų, kurioje suderinti pažintiniai ir aplinkosauginiai tikslai. Tako lankytojams sudarytos galimybės susipažinti su Dzūkijos floros ir augalijos įvairove vienoje konkrečioje vietoje, nes daugumos saugomų rūšių radimvietės yra pasklidusios po visą teritoriją, jų buveinių lankymas neigiamai veikia šių rūšių populiacijas.

Liškiava – viena garsiausių Lietuvos krašto vietovių. Nuo seno turistus ir keliautojus traukia nuostabaus grožio barokinė bažnyčia su rūsyje įrengta ekspozicija, vienuolynas, piliakalnis su nebaigtos statyti pilies liekanomis, alkakalnis, mitologiniai akmenys, vaizdingas Nemuno slėnis. Tako lankytojai pamatys ir dideles senąsias žydų kapines, apsilankymas kuriose tikrai paskatins pasidomėti įdomia šiame krašte gyvenusių žydų istorija. Kelionė retųjų augalų kolekcijos mokomuoju taku – tai puiki gamtos pažinimo, istorijos ir kultūros paveldo pamoka tiek mažam, tiek dideliam.

Jonionių akmenys

Maršruto ilgis priklauso nuo pasirinkto kelio. Iš Merkinės pėsčiomis yra keliaujama kairiuoju Nemuno krantu prie Jonionių akmenų – spėjamos senųjų žynių paleoastronominės stebyklos. Kelionė vaizdingomis apylinkėmis stebint vandens paukščius, pakrančių pievas, augalus ir paslaptingai sudėlioti Jonionių akmenys paliks neišdildomus įspūdžius ne tik gamtos, bet ir istorijos gerbėjams, mistikos ir fantastikos mėgėjams. Prie Jonionių akmenų Merkinės jaunimas švenčia Rasų šventes.

Merkinės istorinis takas Merkinė- ,,Karalių miestas”

Maršruto ilgis – 3,5 km. Merkinės gatvės ir architektūros paminklai, piliakalnis mena LDK laikus, o muziejai ir Kryžių kalnelis atskleidžia krašto istoriją. Keliaujant Merkinės istorinėmis gatvėmis ir ieškant Magdeburgo teisių ženklų, kaip niekur kitur Lietuvoje čia galima pamatyti žmogaus ir gamtos santykį istorijoje.

Merkinės apylinkių tautodailininikai

Maršruto ilgis priklauso nuo pasirinkimo: 4–12 km.
Pažintinis Merkinės apylinkių tautodailininkų maršrutas prasideda Merkinės lankytojų centre, kur galima gauti informaciją apie Nacionalinį parką, aplankyti ekspoziciją, parodų galeriją.

Pažintiniu Merkinės apylinkių tautodailininkų maršrutu galima keliauti pėsčiomis, dviračiais, automobiliais. Merkinės apylinkių kaimuose juodosios keramikos stebuklus kuria garsiausi juodosios keramikos meistrai Lietuvoje. Čia galima pamatyti seniausią Lietuvoje juodosios keramikos degimo krosnį, kaip žiedžiama puodynė ir pačiam pabandyti nužiesti ąsotį ar suraityti švilpynę. Tautodailininkus aplankyti galima tik iš anksto suderinus atvykimo laiką ir tikslus, o pažintinę kelionę galima derinti su poilsiu: išsimaudyti Ešerinio ežere, prie kurio įrengta poilsiavietė, ar pasigrožėti paslaptingu Bedugnio ežeru, kuriame plaukioja nedidelės salos.