Kai kuriuose Dzūkijos nacionalinio parko kaimuose iki šiol bendrai t.y ,,pakiemiui“, ganomi gyvuliai, renkamasi į ,,mojus”(gegužines – gegužės mėn. kiekvieną vakarą sueinama į keletą ar vieną sodybą melstis), šv. Morkaus dieną lankomi kaimo kryžiai. Vėlinių vakarą ir dvi savaites po Vėlinių deginami laužai, kartu meldžiamasi už kaimo mirusius.Visas kaimas atsisveikina su ,,iškeliavusiais Anapilin, dalyvauja ,,keturniadieliuose” (praėjus keturioms savaitėms po artimųjų mirties dienos), metinėse (praslinkus metams), o vestuvėse galima sulaukti nekviestų viešnių – moterys ateis ,,prinaskų” (melstuvių). Gimus kūdikiui moterys ateis ,,į palankynas”. Visas kaimas rūpinasi naujai į kaimą atsikėlusiais gyventojais – geranoriškai siūlo savo pagalbą, lanko atnešdami kaimiškų gėrybių, supažindina su bendra kaimo tvarka. Artimiausi kaimynai jaučiasi atsakingi, kad naujakuriai nesijaustų vieniši ir svetimi, taip pat globoja ir vienišus, senus ar ligotus. Kaimo kapinaitėse tvarko apleistus kapus. Kartą metuose užsakomos šv. Mišios už visus– gyvus ir mirusius kaimo gyventojus. Kiekviename kaime renkamas seniūnas – gerbiamas ir sąžiningas žmogus. Iškilusias problemas sprendžia kaimo susirinkimuose.

Kaimuose dar kai kur kepama duona. Saugomas duonos raugas. Čia gali paragauti grikinės ,,babkos”, ,,bulvinės bandos”, ,,grybų ausiukių” ir kitų dzūkiškų gardėsių. Vietiniai gyventojai vaikščioja ,,savo grybų tropelėm” (takais – paveldėtais iš savo tėvų ir senelių), o uogavimo metu užklydę į raistelius iš karto pažinsime vietinį spanguoliautoją. Čia dar gali pamatyti moteris pjautuvu pjaunančias rugius, ir gražiai išrikiuotus ,,mendelius“ - ypatingu būdu sustatytus javų pėdus , išgirsi bumbsint spragilus ar zurziant rankines girnas, malančias grikius. Yra dar išlikę tik kirviu statytų pastatų, kaimuose pamatysi tik šiam kraštui būdingą sodybų išdėstymą. Išlikę daug pastatų puošybos elementų ir , žinoma, kryžių – aukštų, dvigubų, su ietimis. Gali tikėtis išvysti ir ,,žiursteliu” ( prijuoste) padabintą kryžių - taip juos puošia tik dzūkės. Prijuostėlė, užrišama ant kryžiaus, kaip pagarbos, padėkos ženklas. Taip pat buvo rišamos atgailaujant, atsisveikinant, atsiprašant, kreipiantis pagalbos.

Kaimų gyventojai, kad lengviau būtų išsiaiškinti pas ką į svečius išsiruošė, sako ne pavardę, o pravardę (,,prozviščią”), nes tokių pačių pavardžių daug, ne gatvę, o ,,mikrorajono” pavadinimą – Banadai, Naujadvarė, Kužuliai, Naujaliai, Gaidziai… Ir kalneliai, ir upeliai, netgi žemės rėželiai ar pievos – viskas turi vardus. 

Ištisas klodas – liaudies išmintis, žolininkės, liaudies medicina, užkalbėjimai, tikėjimai , burtai, prietarai, sapnų ir gamtos reiškinių aiškinimai, orų ir būsimo derliaus spėjimai, gamtos pažinimas ir sugebėjimas gyventi jos prieglobstyje. Kaimuose tebegalioja, nerašytas, iš kartos į kartą perduodamas moralės ir dorovės kodeksas...

Paieška
Renginiai
<< gruodis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Kokį turizmo būdą renkatės dažniausiai?

Keliauju pėščiomis
Keliauju dviračiu
Plaukiu vandens transporto priemone (valtimi, baidare ir kt.)
Keliauju autobusu (organizuotas pažintinis turizmas)
Keliauju automobiliu
Kita
Daugiau informacijos